Vergovė: Skirtumas tarp puslapio versijų

106 baitai pašalinti ,  prieš 7 mėnesius
S
nėra keitimo aprašymo
S
Teisiniuose ir istoriniuose apibrėžimuose, vergovė yra dažnai apibūdinama kaip sistema, kurioje žmogus yra paverčiamas kito žmogaus nuosavybe – vergu. Vergai yra vienašališkai verčiami dirbti prieš savo valią, gali būti parduoti ar išmainomi kaip nuosavybė.<ref>Brac, L. (2004), ''The Politics of Property – labour, freedom and belonging'': Edinburgh University Press. </ref> Vergų išnaudojimo ir dehumanizacijos būdai priklauso nuo konkrečios vergovės formos ir jos politinio, socialinio ir kultūrinio konteksto.
 
Vergovė yra pasmerkta ir uždrausta tarptautine teise visose pasaulio šalyse.<ref>[[Jungtinės Tautos|Jungtinių Tautų]] [['Visuotinė žmogaus teisių deklaracija']] (ketvirtasis punktas).</ref>
 
Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje išsivystė naujas [[šiuolaikinė vergovė|šiuolaikinės vergovės]] supratimas. Nors vergija yra uždrausta teisiškai, dalis priverstinių žmogaus teises ir laisves apribojančių veiklų yra laikomos šiuolaikine vergove (pavyzdžiui, [[skolinė vergovė|skolinė vergovė]], [[seksualinio išnaudojimo vergovė|seksualinio išnaudojimo vergovė]], [[vergovė pagal sutartis|nelegalių sutarčių vergovė]], [[priverstinė santuoka|priverstinės santuokos]], [[vaikų darbas|nelegalus vaikų darbas]]).<ref>Bales, K., Datta, M. N. (2015), ''Slavery as Social Institution'', ''International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences'', ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 43-48.</ref>
Vergovės sąvokos reikšmė yra daugialypė. Ją nulėmė šio visuomeninio reiškinio įvairovė ir didžiulis vergijos istorinis ir geografinis paplitimas.
 
Seniausia išsami teisinė vergovės samprata buvo suformuota [[Romėnų teisė|senovės Romos teisinėje sistemoje]]. Pasak Romos jurisprudencijos specialisto [[Florentinus|Florentino]], vergija buvo institucija, kuri priklausė [[''ius gentium''|tautų teisei]] ([[''ius gentium''{{la|''ius gentium'']]}}) ir pagal kurią žmogus priešingai prigimčiai ([[''contra naturam''{{la|''contra naturam'']]}}) buvo laikomas kito žmogaus nuosavybe.<ref>Buckland, W. W. (1908), ''The Roman Law of Slavery: The Conditions of the Slave in Private Law from Augustus to Justinian'', Cambridge: Cambridge Press, 1-2.</ref> Anot romėnų juristo [[Gajus (juristas)|Gajaus]], visi žmonės buvo skirstomi į laisvus asmenis ir vergus. Remiantis universalia tautų teisės praktika, vergai neturėjo teisinio savarankiškumo ir visiškai priklausė nuo savo savininkų valios, grindžiamomis jų ''[[''potestas]]'|''potestas'']] teisėmis.<ref>De Zulueta, F. (1946), ''Institutes of Gaius: Text with Critical Notes and Translation'', Part 1, Oxford: Oxford Press, 5, 17.</ref>
 
Tarptautinės žmogaus teisių srityje kertinis vergovės apibrėžimas buvo suformuotas [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]] 1926 m. [[Konvencija „Dėl vergovės“|konvencijoje „Dėl vergovės“]] ir išplėstas jos papildymu 1956 m.
=== O. Patersonas ir vergovė kaip ''socialinė mirtis'' ===
 
1982 m. lyginamosios sociologijos veikale ''Vergovė ir socialinė mirtis'', amerikiečių sociologas [[Orlando Patterson|Orlandas Patersonas]] pasiūlė naują vergovės apibrėžimą, kurio pagrindu tapo nauja teorinė sąvoka apie žmogaus ''[[''Socialinėsocialinė mirtis''|''socialinę mirtį]]'']].<ref>Patterson, O. (1982), ''Slavery and Social Death: A Comparative Study'', Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press.</ref> Pasak sociologo, asmeninių santykių lygmenyje vergovė yra smurtinis ir nuolatinis dominavimas taikomas nelaisvėje esančių žmonių atžvilgiu, kurie šio proceso metu priverstinai netenka savo žmogiškosios garbės ir natūralių giminystės saitų. Dėl šių aplinkybių vergus ištinka ''socialinė mirtis'': jie tampa paniekinti, garbės ir žmogiškųjų ryšių netekusiais asmenimis, kurie atsiduria įprastinių visuomeninių santykių užribyje.<ref>Patterson, O. (1982), ''Slavery and Social Death: A Comparative Study'', Cambridge, Massachusetts & London, England: Harvard University Press, 13: ''At this point we may offer a preliminary definition of slavery on the level of personal relations: slavery is the permanent, violent domination of natally alienated and generally dishonored persons.''</ref>
 
Nors Patersono vergijos kaip socialinės mirties teorija tapo plačiai naudojamu bendruoju vergovės apibūdinimu anglosaksiškuose darbuose, jis nėra taikomas be išlygų. Viena ryškiausių šiuolaikinių krypčių vergovės tyrimuose pabrėžia, kad asmeniniai santykiai vergovėje buvo sąlygoti [[Derybų teorija|derybiniais žmogiškaisiais santykiais]].<ref>Burnard, T. (2015), ''History of Slaves and Slavery, International Encyclopedia of the Social & Behavioral Sciences'', ed. James Wright, 2nd ed. (22): Elsevier Science, 54</ref> Tokio pobūdžio santykiuose galios persvara ir jos svertai priklausė vergvaldžiams, tačiau pavergti asmenys turėjo galimybių varžytis ir priešintis jų savininkų valiai.
[[Senovės Graikija|Senovės Graikijos]] [[polis|polių-valstybėse]] egzistavo didžiulė vergų įvairovė. Yra žinoma apie žmonių pavergimus ir įverginimą per [[skolinė vergovė|skolinę vergiją]], per karus tapus belaisviais ar grobiu, per savanorišką parsidavimą ar atsidūrus [[Piratai|piratų]] ir vergų grobėjų nelaisvėje.<ref>Cartledge, P. (2003), 'Slavery', ''The Oxford Classical Dictionary'', Oxford: Oxford Press, 1415.</ref>
 
[[Vaizdas:Mines 1.jpg|thumb|400px|Degto molio senovės graikų vaza vaizduoja sidabro kasyboje dirbančius žmones, tikėtina – vergus ([[penktasisV amžius pr. m. e.]])]]
 
Daugiausia yra žinoma apie [[Senovės Atėnai|senovės Atėnų]] [[vergovinė santvarka|vergovinę santvarką]]. Atėnų vergų [[hierarchija|hierarchijoje]] aukščiausia padėtis priklausė keliems šimtams valstybiniams vergams ([[Senovės graikų kalba{{grc|sen. graikų]]: ''demosioi''}}), kurie atliko [[Viešojiviešoji tvarka|viešosios tvarkos]] palaikymo ir kitas miestui būtinas priežiūros veiklas. Antrajam lygmeniui priklausė [[amatai|amatais]] ar kitais verslais užsiimantis vergai, kurie dažniausiai gyvendavo atskirai nuo savo savininkų, bet mokėdavo jiems savo uždarbio dalį ir atlikdavo savininko nustatytus darbus. Namų ūkių vergai – ''oiketai'' – gyveno su savo šeimininkais. Sunkesnėje padėtyje buvo žemės ūkyje dirbantys vergai. Pats sunkiausias ir pavojingiausias darbas buvo atliekamas į [[Kalnakasybakalnakasyba|kalnakasybas]] pavergtų žmonių. Šaltiniai mini tūkstančius žmonių vergaujančių itin pavojingomis sąlygomis Atėnų poliui priklausančiose [[Lavrijas|Lavrijo]] [[sidabras|sidabro]] kasyklose.
 
Ankščiausi pasakojimai apie vergus minimi [[Homeras|Homero]] [[epopėja|epopėjose]] [[Iliada|Iliada]] ir [[Odisėja|Odisėja]]. Anot Homero, asmuo išsyk prarasdavo pusę savo žmogiškosios prigimties tada kai tapdavo vergu ([[Iliada]], 6.463). Palaipsniui senovės graikai liovėsi savo tautiečių graikų pardavimus ir grobimus. Atėnuose paplitusi [[skolinė vergija]], kada graikai buvo pavergiami savo tautiečių už įsiskolinimus, buvo uždrausta [[Solonas|Solono]] įstatymais [[600 m. pr. m. e.]]
 
Nors skolinė vergija išliko kituose poliuose, graikų savimonėje vergovė tapo vis labiau tapatinama su kitakalbių [[Barbarai|barbarų]] pavergimais. Išsamiausiame senovės graikų teoriniame vergijos pagrindime, [[Aristotelis]] [[''Politika'' (traktatas)|''Politikoje'']] pabrėžė kitataučių barbarų prigimtį, kuri, filosofo nuomone, buvo tinkama vergystei.<ref>Garnsey, P. (1996), ''Ideas of Slavery from Aristotle to Augustine'', Cambridge: Cambridge University Press, 107–127.</ref> Nors [[Aristotelis|Aristotelio]] paaiškinimas yra nenuoseklus, jis aiškiai patvirtino senovės graikų tikėjimą savo išskirtinumu ir prigimtiniu tinkamumu būti vergvaldžiais.<ref>Garnsey 1996.</ref>
{{Commons|Category:Slavery}}
 
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
 
{{Commons|Category:Slavery}}
[[Kategorija:Vergovė| ]]
43 325

pakeitimai