Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

17 pridėta baitų ,  prieš 6 mėnesius
S
S
== Pelkės iš drėgmės pertekliaus ==
 
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, [[šlapynė]]s. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų [[atabradas|atabradų]].<ref name=":0" /> Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra [[drėgmė]]s perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra [[Baltijos aukštumos|Baltijos]] ir [[Žemaičių aukštuma|Žemaitijos]] aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys [[Gruntinis vanduo|gruntiniai vandenys]]. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų [[vandenskyra|vandenskyrinės]] vietovės, pvz., [[Pietryčių lyguma]]. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – [[Vidurio Lietuvos žemuma|Vidurio žemumoje]], kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.
 
208

pakeitimai