Ukijo-e: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Istorija, technika ==

[[Ksilografinė spauda Japonijoje]] naudota dauginant [[sutra]]s, kitus religinius tekstus. Tačiau savarankiška meno šaka medžio raižyba tapo tik [[XVII a.]] Ukijo-e stilius vienijo realistišką [[Kamakura laikotarpis|Kamakuros periodo]] vaizdavimą su brandžiuoju [[Momojama laikotarpis|Momojamos]] ir [[Tokugavos šiogūnatas|Tokugavos]] periodų dekoratyviuoju stiliumi. Pirmuoju reikšmingu ukijo-e menininku įvardijamas [[Hišikava Moronobu]] (1618–1694). Iš techninės pusės menininkai iš pradžių naudojo piešimą tušu pagal trafaretą ir spausdinimą medžio kaladėlėmis. Po piešinio suformavimo ant popieriaus ar šilko, jis būdavo spalvojamas [[ranka]] su [[dažai]]s. 1765 m. [[Sudzukis Harunobu]] išrado būdą atspausdinti medžio kaladėlėmis vientisą spausdinį įvairiomis spalvomis. Pirmieji tokie kūriniai buvo kalendoriai ''nishiki-e'', kuriuos užsakinėjo pasikeitimui švenčių proga turtingi [[Edo]] gyventojai. Ši technika ženkliai pakeitė ukijo-e galimybes ir leido pasiekti įspūdingų dailės efektų. Ukijo-e menininkai daugiausiai vaizdavo žymias kurtizanes, geišas, [[kabuki]] teatro aktorius, teatro ir erotines scenas (iš to žanro pavadinimas, „nepastoviuoju pasauliu“ buvo vadinami [[Edo]] ir kitų miestų pasilinksminimų kvartalai). Paskutinis XVIII a. ketvirtis vadinamas japonų estampų „aukso amžiumi“. XIX a. aktorių ir geišų vaizdinių sumažėjo, didžiausi meistrai, Hokusajus ir Hirošigė, skyrė daugiau dėmesio peizažų vaizdavimui. 1867 m. žlugus šiogūnatui ir Japonijai atsivėrus prekybai su Vakarais, pradėjus šalies modernizaciją − ukijo-e žanras patyrė nuosmukį.

 

 

[[Kategorija:Grafika]]

[[Kategorija:Dailės žanrai]]