|
Prielinksnis yra paukščiu kalba "super"
'''Prielinksnis''' arba '''prepozicija''' – tarnybinė [[kalbos dalis]], kuri rodo [[Daiktavardis|daiktavardžio]] arba daiktavardiškai pavartoto žodžio [[Sintaksė|sintaksinius]] santykius su kitais savarankiškais žodžiais.
Prielinksnis eina su daiktavardžio arba daiktavardiškai pavartoto žodžio [[Linksnis|linksniu]] ([[Lietuvių kalba|lietuvių kalboje]] – [[Kilmininkas|kilmininku]], [[Galininkas|galininku]] ir [[Įnagininkas|įnagininku]]). Prielinksnis susieja linksnį su [[Veiksmažodis|veiksmažodžiu]], [[Būdvardis|būdvardžiu]], [[Skaitvardis|skaitvardžiu]], [[Įvardis|įvardžiu]], [[Prieveiksmis|prieveiksmiu]] arba daiktavardžiu į žodžių junginį ir su tuo linksniu sudaro žodžių junginio priklausomąjį dėmenį (pvz., liet. „einu '''per mišką'''“).
Savarankiškos [[Leksika|leksinės]] reikšmės prielinksnis neturi, tačiau individualia reikšme padeda atskleisti junginio žodžių semantinius santykius ([[erdvė]]s, [[Laikas|laiko]], priežasties, tikslo, išskirties, draugė̃s).
Pagal struktūrą išskiriami paprastieji (daugiausia vienskiemeniai), samplaikiniai (pvz., liet. „iš po“) ir sudurtiniai (pvz., liet. „anapus“) prielinksniai. Pagal kilmę – senybiniai (pirminiai) ir naujybiniai (antriniai). Senybinių prielinksnių genetiškai neįmanoma susieti su kitais dabartinės kalbos žodžiais (pvz., liet. „apie“, „ant“). Nemažai jų – vienskiemeniai, atitinka veiksmažodžių [[Priešdėlis|priešdėlius]], žymi įvairius semantinius žodžių santykius; jų atitikmenų esama daugelyje kalbų. Naujybiniai prielinksniai išlaikę genetinį ryšį su savarankiškais žodžiais (arba jų junginiais), iš kurių kilę (pvz., liet. „arti“, „gale“, „iš anapus“). Naujybiniai prielinksniai yra sudėtingesnės struktūros, paprastai žymi vienos rūšies semantinius žodžių santykius.
Prielinksnius turi daugelis kalbų; jie ypač svarbūs mažai linksnių turinčioms kalboms.<ref>{{LTE|IX|200||Prielinksnis}}</ref>
== Šaltiniai ==
|
