'''Samprotavimas''' – [[Mąstymas|mąstymo]] forma, kuria iš pradinių [[teiginys|teiginių]] ([[Prielaida|prielaidų]]), remiantis kuria nors išvedimo taisykle, daroma [[išvada]]. Prielaidos bei išvada turi teiginių formą. Išvedimo taisyklės surandamos, formalizavus samprotavimą. Teisinga išvada gaunama, kai samprotavimo prielaidos yra teisingos, o išvedimo procesas – logiškai korektiškas. Kai samprotaujant atsižvelgiama ir į mąstymo turinį, dalis samprotavimo prielaidų ir išvedimo taisyklių neretai būna tik numanomos, aiškiai neformuluojamos.
Jonas
Samprotavimai skirstomi į [[Dedukcija|dedukcinius]] ir nededukcinius. Dedukciniai dar skirstomi į silogistinius, modalinius, deontinius, vertinamuosius, o nededukciniai – į [[Indukcija (metodas)|indukcinius]], analoginius, [[hipotezė|hipotezes]] ir kitokius.
Paprastai samprotavimas yra kokio nors įrodymo grandis.<ref>{{LTE|X|7||Samprotavimas}}</ref>
