Nikola Pusenas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
papildyta |
|||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Nicolas Poussin 079.jpg|thumb|right|
'''Nikola Pusenas''' ({{fr|Nicolas Poussin}}, [[1594]] m. [[birželio 15]] d. [[Les Andelys|Les Andelyje]] − [[1665]] m. [[lapkričio 19]] d. [[Roma|Romoje]]) – [[Prancūzai|prancūzų]] tapytojas. Vienas žymiausių prancūzų klasicistinių [[
== Biografija ==
Nikola Pusenas gimė 1594 m. birželio 15 d.
[[1621]] m. Paryžiuje su [[Filipas de Šampenis|F. de Šampeniu]] dekoravo [[Liuksemburgo rūmai|Liuksemburgo rūmus]]. Žinoma, kad buvo nutapęs šešis paveikslus jėzuitams, bet nei vienas iš jų neišliko. 1623 m. jis gavo užsakymą nutapyti „Mergelės Marijos mirties“ paveikslą [[Paryžiaus Dievo Motinos katedra |Notr Damo]] koplyčioje. Šis po Didžiosios revoliucijos buvo ilgai laikomas pražuvusiu, pakol XXI a. pr. neatrastas provincijos bažnyčioje Belgijoje.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Nicolas-Poussin Richard Verdi, ''Encyclopaedia Britannica'', 2015 m.]</ref> 1622 m. jis sutiko poetą Džovanį Batistą Mariną (1569−1625), kuris užsakė piešinių Ovidijaus eilių tema ir tikriausiai galutinai paskatino vykti į Romą.<ref>[https://www.nga.gov/collection/artist-info.1798.html Frances Gage iš ''French Paintings of the Fifteenth through the Eighteenth Century'', 2009, p. 373-374]</ref> Nuo [[1624]] m. (su pertrauka) gyveno [[Italija|Italijoje]]. Romoje studijavo antikines liekanas kartu skulptoriumi Fransua Diugenua (1597−1643).<ref>[https://www.nga.gov/collection/artist-info.1798.html Frances Gage iš ''French Paintings of the Fifteenth through the Eighteenth Century'', 2009, p. 373-374]</ref> Trumpai mokėsi [[Domenikinas|Domenikino]] studijoje. Per Dž. B. Mariną susipažino su kolekcionuotoju Marčelu Sakečiu (1586−1629). Kardinolas Frančeskas Barberinis (1597−1679) užsakė du paveikslus: „Jeruzalės šventyklos sunaikinimas“ (atliktas 1625 m.) ir „Germaniko mirtis“ (1626−1628 m.). 1628 m. jis gavo vienintelį viešą užsakymą Romoje: nutapyti paveikslą „Šv. Erazmo kankinystė“ [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikai]] (dabar Vatikano pinakotekoje).<ref>[https://www.nga.gov/collection/artist-info.1798.html Frances Gage iš ''French Paintings of the Fifteenth through the Eighteenth Century'', 2009, p. 373-374]</ref> Šis paveikslas buvo laikomas nenusisekusiu.
[[1621]] m. Paryžiuje su [[Filipas de Šampenis|F. de Šampeniu]] dekoravo [[Liuksemburgo rūmai|Liuksemburgo rūmus]]. Nuo [[1624]] m. (su pertrauka) gyveno [[Italija|Italijoje]]. Nutapė religinių („''Šv. Erazmo kankinimas''“, [[1629]] m.), mitologinių („''Mieganti Venera''“, apie [[1625]]−[[1627]] m.), istorinių kompozicijų, artimų ''Venecijos mokyklai''. Tuo metu Romoje konkuravo dvi mokyklos − manieristų ir natūralistų − ir abi nebuvo priimtinos Pusenui. Jo geriausias to meto asmeninis darbas yra „Poeto įkvėpimas“ ([[1628]] m. dabar [[Luvras|Luvre]]) − klasikinio stiliaus, tačiau [[Venecija|Venecijos]] įtakoje pasižymintis savo gausia spalvine gama. Kurį laiką Pusenas dirbo Domenikino ([[Domenichino]]) studijoje. Čia jo stilius pradėjo tolti nuo [[manierizmas|manierizmo]] ir darėsi vis santūresnis ir klasikinis.▼
▲
[[1629]] m. dailininkas rimtai susirgo ir buvo Romoje slaugomas {{fr|Diuget}} (''Jacques Dughet'') šeimos, kurių dukrą vėliau vedė. Kartu pasikeitė ir jo darbų kryptis. Pusenas tikėjo ([[Antika|Antikos]]) „imitacijos“ doktrina ir tapė mitologines temas pagal [[Ovidijus|Ovidijų]]. Jis tapo „archeologu“, numizmatu, mokslininku. Pusenas naudojo mokslinius metodus, matavo statulas, nagrinėjo vazas, sarkofagus, mozaikas. Kartu jis tarsi izoliavosi nuo realybės. Iki [[1633]] m. buvo visaapimanti [[Titianas|Titiano]] įtaka. Vėliau Pusenas susidomėjo [[Senasis Testamentas|Senojo testamento]] ir istoriniais siužetais („''Aukso veršio garbinimas''“, [[1635]] m., ''Londono nacionalinė galerija''). Kai Titiano įtaka išblėso, išryškėjo dar griežtesnis klasicizmas, atitinkantis vėlyvąjį [[Rafaelis|Rafaelį]]. Pusenas bandė išreikšti emocijas gestais, poza ir veidų išraiška.▼
▲[[1629]] m. dailininkas rimtai susirgo ir buvo Romoje slaugomas
[[1640]]−[[1642]] m. N. Pusenas gyveno Paryžiuje, buvo [[Liudvikas XIII|Liudviko XIII]] vyriausiasis rūmų dailininkas. Čia jis puošė altorius ir kūrė karališkų spaudinių titulinius puslapius. Viena sjo pagrindinių drabų buvo Didžiosios galerijos dekoravimo darbai [[Luvras|Luvre]]. Tikriausiai šis darbas, įtraukęs daugelį pagalbininkų, nepatiko dailininkui. Paryžiuje N. Pusenas buvo sutiktas su pavydu ir intrigomis, tad pasiteisinęs poreikiu parsigabenti žmoną 1642 m. rugsėjo mėn. jis grįžo į Romą, kur ir nugyveno likusį gyvenimą. 1642 m. mirus Rišeljė ir 1643 m. Liudvikui XIII-ajam jam taip ir nebeprireikė pratęsti projektų Prancūzijoje. 1648 m. dailininkas pradėjo tapyti seriją peizažų, kurie laikomi ypač reikšmingais suformuojant klasikinio peizažo žanrą.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Nicolas-Poussin Richard Verdi, ''Encyclopaedia Britannica'', 2015 m.]</ref> Reikšmingiausiais jo vėlyvosios kūrybos darbais yra 1660−1664 m. atlikta „Keturių metų laikų“ paveikslų serija. N. Pusenas mirė [[1665]] m. [[lapkričio 19]] d. Romoje, buvo palaidotas ''San Lorenzo in Lucina'' bažnyčioje.
== Puseno darbai ==
[[Vaizdas:Nicolas Poussin - L'Enlèvement des Sabines (1634-5).jpg|thumb|right|300px|Sabinių pagrobimas]]
Puseno kūryba buvo gausi. Pirmąją darbų grupę sudarė
* „''Sabinių pagrobimas''“ (1635 ir 1637 m.);
* „''Filistinų maras''“ (1630 m., Luvras);
eilutė 29 ⟶ 31:
Po 1650 m. Pusenas tapo tarsi atsiskyrėliu. Iki mirties jis dar labiau išvystė savo stilių. Kai kuriuose jo darbuose figūros įgauna antgamtišką didingumą, gamta neįtikėtiną žavesį (4 paveikslų serija „''Metų laikai''“, [[1660]]−[[1664]], ''Luvras'').
== Išnašos ==
{{Ref}}
== Nuorodos ==
{{Commons|Nicolas Poussin}}
eilutė 35 ⟶ 38:
{{DEFAULTSORT:Pusenas, Nikola}}
[[Kategorija:Prancūzijos tapytojai]]
[[Kategorija:Numizmatai]]
| |||