Kuršių kilmingieji: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Obivan Kenobi (aptarimas | indėlis)
Obivan Kenobi (aptarimas | indėlis)
Eilutė 26:
Ilgiausiai [[Livonija|Livonijos konfederacijos]] vietos kilmingųjų sluoksnio nykimo procesas tęsėsi [[Livonijos ordinas|Ordino]] valdose, kur vietiniai vasalai minimi dar XV–XVI a. Aktyviausiai savo teises gynė kuršių kilmingieji XVII–XVIII a. ir net XIX a.
 
Kodėl sunyko vietos kilmingųjų feodai? Visų pirma, Ordinas kai kuriais atvejais juos smukdė. Tačiau nežiūrint to, [[Rygos arkivyskupas]] bei [[Livonijos ordinas|Ordinas]] vietinius vasalus laikė patikimesniais nei galingesnių [[Vokiečiai|vokiečių]] šeimų, kuriems vietos kilmingieji turėjo sudaryti rimtą atsvarą. Vokiečių kilmingieji vietinius laikė nepakankamai kilmingais ir lygiais sau ir, jų supratimu, vasalais galėjo būti tik tie kilmingieji, kuriuos vokiečiai vadino tiesiog [[Riteris|riteriais]] (''Ritter)''.
 
Kovoje dėl [[Livonija|Livonijos konfederacijos]] galingiausiojo padėties tarp [[Rygos arkivyskupija (Livonija)|Rygos arkivyskupo]] ir [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] iš vienos pusės, o iš kitos – tarp vokiečių ir vietos kilmingųjų vasalų, XIV a. antrojoje pusėje prieš savo galingus vasalus pralaimėjo [[Rygos arkivyskupas]]. Livonijos ordino [[Vidžemė|Vidžemės]] teritorijoje vietiniai vasalai feodų teises išsaugojo ilgiau – iki XV a. pabaigos, nes vokiečių vasalų įtaką ypač ribojo [[Livonijos ordinas|Livonijos ordino]] magistras. Tačiau magistras vardan valstybės reikalų ilgainiui turėjo paaukoti juos tam, kad apgintų vokiečių vasalų sluoksnio interesus. Tik [[Kuršas|Kurše]] ir [[Žiemgala|Žiemgaloje]], kur Ordinas turėjo visą valdžią – valstybės interesai nebuvo paaukoti vardan stambiųjų vokiečių vasalų interesų.