Maroko istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Prancūzija įsipareigojo užtikrinti sultono ir jo palikuonių statusą. Kartu buvo pripažinti Ispanijos interesai Maroko šiaurėje ir atskira Tanžero administracija. 1/10 teritorijos ([[Atlanto vandenynas|Atlanto]] ir Viduržemio jūros pakrantės, [[Tarfaja|Tarfajos]] sritį (tarp [[Vakarų Sachara|Vakarų Sacharos]] ir [[Dra]] upės)) faktiškai tapo Ispanijos protektoratu ([[Ispanijos Marokas]]). Prancūzai paskyrė į Maroką generalinį prezidentą, kuris realiai valdė protektoratą; vyriausybėje visas svarbesnes pareigas užėmė prancūzai, į sritis, išskyrus kelias berberų gentis pietuose, buvo skiriami civiliai kontrolieriai (''contrôleurs civils''). Abdalchafidas negalėjo susitaikyti su tokiu pažeminimu ir [[1912]] m. atsistatydino. Sultonu buvo paskirtas trečias brolis, [[Jusufas ben Hasanas]] (Yusef of Morocco). Pirmasis generalinis rezidentas generolas (vėliau maršalas) [[Liotejus Hubertas]] (Louis Hubert Gonzalve Lyautey), įgijęs didelę administravimo patirtį kitose Prancūzijos [[kolonija (administracinis vienetas)|kolonijose]], siekė modernizuoti Maroką, kartu išsaugant šalies tradicijas. Atlanto pakrantėje buvo pastatyta nauja sostinė [[Rabatas]], Kasablanka tapo stambiu uostu ir pramonės centru. [[Pirmasis pasaulinis karas]] nepalietė Maroko. [[1921]] m. [[rugsėjo 18]] d. buvo paskelbta separatistinė [[Rifo Respublika]] (Republic of the Rif), o [[1926]] m. [[gegužės 27]] d. jungtinės prancūzų ir ispanų pajėgos (250 000 karių) numalšino [[Abdal Karimas|Abdal Karimo]] (Muhammad Ibn 'Abd El-Karim El-Khattabi) maištą. [[1934]] m. gruodį prancūzai nuslopino berberų sukilimą [[Atlaso kalnai|Atlaso kalnuose]]. Padaugėjus prancūzų kolonistų, miestuose plito prancūzų kultūra, nemažai jaunų marokiečių įgijo europietišką išsilavinimą. Jie pradėjo reikalauti reformų: naujos teisinės sistemos, didesnių galimybių studijuoti Prancūzijoje ir arabų šalyse, naujų mokyklų, darbo vietų administraciniame aparate. Kolonijinė valdžia siekė užgniaužti [[Tautinis judėjimas|tautinį sąjūdį]], supriešindama arabus ir berberus, tačiau tai tik dar labiau padidino marokiečių nepasitenkinimą. Šalyje pradėjo kurtis partijos, reikalavusios savivaldos. [[1939]] m. prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]] sultonas [[Mahamedas V]] parėmė Prancūziją, buvo suorganizuotas Maroko (daugiausia berberų) kontingentas. Sultonas atsisakė paklusti marionetinei Vichy vyriausybei (nepriėmė antisemitinių įstatymų). [[1943]] m. [[sausio 14]] d. prasidėjusioje [[Kasablankos konferencija|Kasablankos konferencijoje]] sultonas susitiko su JAV prezidentu [[Franklin Roosevelt|Franklinu Ruzveltu]]<ref>http://arabworld.nitle.org/gallery.php?module_id=3&gallery_id=1&image_id=6 {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20060927182348/http://arabworld.nitle.org/gallery.php?module_id=3&gallery_id=1&image_id=6 |date=2006-09-27 }} Mohamedas V susitinka su F. Ruzveltu</ref>). Marokiečiams labai didelę įtaką darė JAV ir [[JK|Britanijos]] kariuomenės išsilaipinimas Maroke, taip pat sąjungininkų ir [[Berlynas|Berlyno]] radijo propaganda, agitavusi už Maroko nepriklausomybę. [[1943]] m. [[Ahmadas Balafredžas]] (Ahmed Balafrej), [[Alalas Elfasi]] (Muhammad Allal al-Fassi) ir kt. įkuria nepriklausomybės partiją „''Istiklial''“ (Istiqlal). [[1944]] m. [[sausio 11]] d. partija įteikė sąjungininkams (ir Prancūzijai) memorandumą su nepriklausomybės reikalavimu ([[Prancūzų kalba|Pranc.]]: ''Manifeste de L'Indépendance et de la Démocratie''). Partijos lyderiai, tarp jų A. Balafredžas, buvo apkaltinti kolaboravimu su [[Nacizmas|nacistais]], areštuotas ir ištremtas metams į [[Korsika|Korsiką]]. Tai sukėlė riaušes Fese ir kituose miestuose, apie 30 žmonių žuvo. [[1947]] m. paskirtas naujas generalinis [[rezidentas]] generolas (vėliau maršalas) [[Alphonse Pierre Juin|Alfonsas Juinas]] (Alphonse Pierre Juin), kilęs iš Alžyro, pasiūlė didžiuosiuose miestuose įkurti renkamus municipalitetus, tačiau sukėlė nepasitenkinimą tuo, kad į savivaldybes galėjo būti renkami prancūzai. Sultonas pasinaudojo išlikusia formalia privilegija ir nepasirašė generolo dekreto. Matydama marokiečių nepasitenkinimą, Prancūzijos vyriausybė [[1951]] m. rugpjūtį generaliniu rezidentu paskyrė generolą Augustiną Guilaume<ref>http://www.historynet.com/wars_conflicts/20_21_century/4644596.html?page=7&c=y Augustino Guilaume biografija</ref> (Augustin-Leon Guillaume). Tačiau tai nesumažino marokiečių ir jų sultono nepriklausomybės siekių. [[1953]] m. balandį berberų lyderiu [[Alglaoui]] (T'hami El Glaoui), palaikomi dalies prancūzų pareigūnų, pareikalavo sultono demisijos. [[Paryžius|Paryžiui]] reikalaujant, sultonas sutiko perduoti savo įstatymų leidimo galias tarybai, sudarytai iš marokiečių ministrų ir prancūzų direktorių, ir pasirašyti visus atidėtus dekretus. Tačiau tai nepatenkino Alglaoui, ir jam reikalaujant [[1953]] m. [[rugpjūčio 20]] d. sultonas buvo deportuotas į Korsiką, o vėliau į [[Madagaskaras|Madagaskarą]], į jo vietą paskirtas paklusnesnis [[Mohamedas Ben Arafa]] (Mohammed Ben Aarafa). Nušalintas sultonas tapo nacionaliniu herojumi. [[1954]] m. lapkritį kaimyniniame Alžyre prasidėjo karas už nepriklausomybę. [[1955]] m. [[spalio 1]] d. susikuria ''„Išlaisvinimo armija“'' (Jaish al - tahrir) ir [[Kairas|Kaire]] ([[Egiptas]]) įkuriamas „Arabijos Magribo išlaisvinimo komitetas“ ([[Prancūzų kalba|Pranc.]]: ''Comité de Libération du Maghreb Arabe''), kurio tikslas buvo kovoti už Maroko, Alžyro ir Tuniso išlaisvinimą, bei sugrąžinti Mohamedą V iš tremties. Paryžiui reikėjo ieškoti susitaikymo su marokiečiais ir leido sultonui [[1955]] m. [[lapkričio 16]] d. grįžti. Jam buvo suteikta teisė suformuoti vyriausybę ir [[1956]] m. [[kovo 2]] d. paskelbta nepriklausomybė. Ispanija savo kontroliuojamų šiaurinių rajonų nepriklausomybę pripažino [[balandžio 7]] d. Kai kurios teritorijos buvo perduotos Marokui vėliau: [[Tarfaja]] [[1958]] m., [[Ifnis]] [[1970]] m., o Seuta ir Melilja iki šiol išliko kaip Ispanijos anklavai.