Vikipedija

Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Manvydasz (aptarimas | indėlis)
4 451 keitimas
Nėra keitimo santraukos
Žyma: 2017 kodo redagavimas
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:OdznakaLydia DywizjiKoidula LitewskoA-Białoruskiej37-3152.jpg|thumb|150px|DivizijosL. ženklelisKoidula]]
'''Lidija Koidula''' ({{et|Lydia Koidula}}, tikr. ''Lydia Emilie Florentine Jannsen'', nuo [[1873]] m. ''Michelson''; [[1843]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Vendra|Vendroje]], dab. [[Pernu apskritis|Pernu apskr.]], [[Estija|Estijoje]] – [[1886]] m. [[rugpjūčio 11]] d. [[Kronštatas|Kronštate]], dab. [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]]) – [[estai|estų]] poetė, prozininkė, estų [[dramaturgija|dramaturgijos]] pradininkė. Jos veikla ir kūryba buvo artima tautinio išsivadavimo idėjoms. Buvo susijusi su įtakingu radikalu [[Carl Robert Jakobson|Karlu Jakobsonu]] (1841–1882) ir nacionalinio [[epas|epo]] „[[Kalevo sūnus]]“ rašytoju [[Friedrich Reinhold Kreutzwald|Frydrichu Kroicvaldu]] (1803–1882).
'''1-oji lietuvių–gudų divizija''' ({{Pl|1. Dywizja Litewsko-Białoruska}}, 1.DL-B; {{Be|1-ая Літоўска-Беларуская дывізія}}) buvo [[Lenkijos ginkluotosios pajėgos|Lenkijos ginkluotųjų pajėgų]] savanorių dalinys, sukurtas apie [[1918]] m. gruodžio mėn. ir [[1919]] m. sausio mėn. [[Lenkijos-sovietų karas|Lenkijos-sovietų karo metu]] iš kelių dešimčių mažesnių savigynos pajėgų vienetų, susidedančių iš vietinių savanorių dabartinėje [[Lietuva|Lietuvoje]] ir [[Baltarusija|Baltarusijoje]]. Divizija dalyvavo keliuose svarbiausiuose karo mūšiuose. Maždaug 15–18 % divizijos sudėties buvo etniniai [[lietuviai]].
 
Jos literatūrinis slapyvardis „Lidija Koidula“ estų kalba reiškia „Aušros Lidija“. Tokį jai suteikė rašytojas K. Jakobsonas. Ji taip pat dažnai vadinama „Koidulaulik“ - „Aušros dainininkė“.
Pasibaigus [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmajam pasauliniam karui]], Rytų Europoje tęsėsi karas. Paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo metais susibūrė daug mažų savisaugos dalinių, žinomų kaip Lietuvos ir Baltarusijos savigyna ({{Lenk|Samoobrona Litwy i Białorusi}}). Savisaugos daliniai buvo kuriami vietovėse, kur sulenkėjusių buvo dauguma ar reikšminga mažuma – dažniausiai miestuose, kaip [[Vilnius|Vilniaus]], [[Minskas|Minsko]], [[Gardinas|Gardino]], [[Lyda|Lydos]] ir [[Kaunas|Kauno]], arba tokiuose miesteliuose kaip [[Ašmena]], [[Vileika]], [[Nemenčinė]], [[Svieriai]] ir [[Panevėžys]]. Iki 1918 m. gruodžio mėn. šie padaliniai neturėjo centrinės vadovybės ar organizacijos ir daugelis jų vadinosi pagal vietinį miestą ar regioną, pavyzdžiui, Lydos savisaugos dalinys vadinosi Lydos savigyna ({{Lenk|Samoobrona Lidy}}). Pirmoji šių padalinių užduotis buvo pažaboti vokiečių [[Dezertyravimas|dezertyrų]] nusikalstamumą, o vėliau – gintis nuo [[Bolševikas|bolševikams]] palankių grupuočių. Nepaisant jos pavadinimo, dauguma šios organizacijos narių buvo jau [[Polonizacija|sulenkinti]], todėl palaikė šių teritorijų prijungimą prie naujai atkurtos [[Antroji Lenkijos Respublika|Lenkijos valstybės]].
 
L. Koidula mokėsi [[Pernu]] mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi padėjo savo tėvui [[Johann Voldemar Jannsen|Johanui Jansenui]] leisti laikraštį „Pärnu Postimees“. Vėliau šeimai persikėlus į [[Tartu]], nuo [[1863 ]] m. dirbo didžiausiame estų laikraštyje „Eesti Postimees“. Be savo kūrybos, spausdino rašinius abiejuose tėvo leidiniuose.
'''[[1-oji lietuvių-gudų divizija|Daugiau…]]'''▼
 
[[1873]] m. ji ištekėjo už Livonijos kariuomenės gydytojo Eduardo Michelsono ir persikėlė į Kronštatą, Rusijos karinio jūrų laivyno bazę šalia [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgo]]. [[1876]]–[[1878]] m. Michelsonai lankėsi [[Breslau]], [[Strasbūras|Strasbūre]] ir [[Viena|Vienoje]]. L. Koidula Kronštate gyveno 13 metų, tačiau, nepaisant to, kad vasaras leido Estijoje, ji visada ilgėjosi namų. L. Koidula buvo trijų vaikų motina. Mirė nuo krūties vėžio [[1886]] m. [[rugpjūčio 11]] d. Paskutinis jos eilėraštis buvo „Enne surma- Eestimaale!“ (Prieš mirtį, į Estiją!).
 
L. Koidulos kūryboje buvo neišvengiama vokiečių kultūros įtaka. [[Baltvokiečiai]] šiame regione išlaikė hegemoniją nuo [[XIII a.]], taigi ir [[XIX a.]] laikotarpio Estijoje vokiečių kalba buvo mokymo ir inteligentijos kalba. Kaip ir jos tėvas, išvertė sentimentalios vokiečių prozos, poezijos ir dramos kūrinių. Estijos literatūros tradiciją, kurią pradėjo F. Kroicvaldas, tęsė L. Koidula. Ji savo kūryboje drąsiai ir plačiai vartojo estų kalbą, kuria tuomet dažniausiai rašyti mokymo ar religiniai tekstai, praktiniai patarimai valstiečiams, linksmos populiarios istorijos. L. Koidula sėkmingai vartojo liaudies kalbą, norėdama išreikšti emocijas, tuo prieštaraudama kolonijinei nuomonei, kad estų kalba buvo neišsivysčiusi komunikavimo priemonė.
 
▲'''[[1-ojiLydia lietuvių-gudų divizijaKoidula|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Vikiprojektas:Savaitės_straipsnis/Straipsnis"