Mirties slėnis (Kuršių nerija): Skirtumas tarp puslapio versijų

Manoma, kad slėnyje [[XIX a.]] pabaigoje buvo [[1870]]–[[1871]] m. vykusio [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karo]] belaisvių prancūzų stovykla. Atsakomąją karo belaisvių stovyklą [[Nida|Nidoje]] [[1918]] m. leidinyje mini [[Klaipėda|Klaipėdos]] istorikas [[Johanesas Sembritzkis]], aprašydamas belaisvių prancūzų darbą tvirtinant Kuršių nerijos krantus. J. Sembritzkis paaiškina, jog ši stovykla įrengta nerijos smėlynuose kaip atsakas prancūzams, vokiečių belaisvių stovyklas įkūrusiems [[Alžyras|Alžyre]]. [[2001]] m. monografijoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ [[Jurgis Bučas]] tvirtina Mirties slėnyje buvus barakų miesteliui, kuriame gyveno {{val|12000|u=belaisvių}}. Neatlaikę karščio, epidemijų ir sunkaus darbo tvirtinant krantus bei apželdinant kopas belaisviai mirdavo dešimtimis, o jų kūnai buvo užkasami čia pat, smėlyje. J. Bučo leidinys [[2015]] m. sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje, o [[2016]] m. slėnyje apsilankė ambasadorius [[Philippe Jeantaud|Filipas Žanto]] ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas [[Alain Moulia|Alainas Mulia]]. Apsilankiusieji pabrėžė Mirties slėnio tyrimų svarbą, po dviejų metų išrūpino finansavimą archeologiniams tyrimams bei inicijavo archyvinės informacijos apie buvusią belaisvių stovyklą paieškas.<ref name="Nikitenka2018">[https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/mirties-slenis-sulauks-archeologu-desanto-1615624/ Mirties slėnis sulauks archeologų desanto]</ref> Tačiau archeologiniai tyrimai nebuvo atlikti, ir belaisvių stovyklos buvimo teorija lieka nepatvirtinta.<ref>[http://www.istidom.lt/2019/08/ar-mirties-slenyje-prie-nidos-is-tiesu.html Ar Mirties slėnyje prie Nidos iš tiesų siautė mirtis?]</ref>