|
Naudotas negrynųjų pinigų pavidalu kaip Europos pinigų sistemos vienetas tarptautiniams ir įmonių tarpusavio atsiskaitymams, apskaitai, svarstant ir tvirtinant [[EEB]] ir [[ES]] biudžetus ir taikant tarptautinius [[Kreditas|kreditus]].
Šis piniginis vienetas sudarytas valiutų krepšelio principu ir iš EEB valstybių narių nacionalinių valiutų procentinių dalių. Kiekvienos valiutos dalis priklausė nuo valstybių indėlio į bendrą prekybą ir nacionalinio [[Bendrasis vidaus produktas|bendrojo vidaus produkto]]. Ekiu buvo padengtas Europos pinigų sistemos valstybių narių 20 procentų [[Auksas|aukso]] ir [[Jungtinių Valstijų doleris|JAV dolerių]] atsargų, pervestų Europos piniginio bendradarbiavimo fondui. 1973 m. buvo įsteigtas Europos piniginio bendradarbiavimo fondas, kuris teikdavo šalių-narių centriniams bankams paskolas, būtinas valiutų kurso stabilizavimo politikai vykdyti.
1999 m. ekiu buvo pakeistas [[Euras|euru]].<ref>{{VLE|V|||[https://www.vle.lt/straipsnis/ekiu-1/ Ekiu]}}</ref>
Ekiu kaip Europos Bendrijos atsiskaitymo vienetas buvo įvestas 1978 m. Tai – Europos pinigų sistemos valiutų krepšelis, sudarytas iš kiekvienos šalies valiutų, įeinančių į šį krepšelį su nustatytu svoriu. Ekiu sudėtis paprastai buvo peržiūrima kas 5 metai. Valiutų svoriai galėjo būti pakeisti ir anksčiau, jei kurios jų svoris pakisdavo daugiau kaip 25 proc. Nors ekiu plačiai naudojo nacionalinės valstybės, Europos bendrijos institucijos tarpusavio atsiskaitymams ir mokėjimams, tačiau jis nebuvo populiarus komercinėms operacijoms atlikti.<ref>Bendroji valiuta euras: tarptautinė reikšmė bei perspektyvos / Gediminas Davulis. Vadyba. ISSN 1648-7974. – 2014, Nr. 2(25), p. 119-130. [https://journals.indexcopernicus.com/api/file/viewByFileId/485163.pdf PDF]</ref>
Pjero Vernerio pranešimo 1970 m., kuriame buvo pristatytas planas iki 1980 m. įkurti Europos pinigų sistemą. Pagrindinė šio plano dalis, kurią bandė įgyvendinti Europos Bendrijos narės, buvo apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali
120
leistina valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. lyginant su JAV doleriu. Įgyvendinant šį planą, 1973 m. buvo įsteigtas Europos piniginio bendradarbiavimo fondas, kuris teikdavo šalių-narių centriniams bankams paskolas, būtinas valiutų kurso stabilizavimo politikai vykdyti. Tačiau to meto situacija neleido įgyvendinti šio Vernerio plano dalies, vaizdingai pavadintos „gyvate tunelyje“.
Nepaisant Vernerio plano nesėkmės, 1978 m. Europos Taryba patvirtino planą, sukurti Europos pinigų sistemą, kuri pradėjo veikti nuo 1979 m. Šios sistemos pagrindiniai elementai buvo: valiutų kursų mechanizmas, Europos piniginio bendradarbiavimo fondas ir Europos valiutos vienetas – ekiu. Europos pinigų sistemos pagrindas buvo valiutų kursų mechanizmas. Jame dalyvaujančios šalys turėjo nustatyti ir palaikyti savo valiutų kursus kitų valiutų atžvilgiu nustatytose ribose. Leistinos svyravimo ribos buvo 2,25 proc. ekiu atžvilgiu, tačiau kai kurių šakių (Didžiosios Britanijos, Ispanijos) valiutoms šios ribos buvo praplėstos iki 6 proc. Ekiu kaip Europos Bendrijos atsiskaitymo vienetas buvo įvestas 1978 m. Tai – Europos pinigų sistemos valiutų krepšelis, sudarytas iš kiekvienos šalies valiutų, įeinančių į šį krepšelį su nustatytu svoriu. Ekiu sudėtis paprastai buvo peržiūrima kas 5 metai. Valiutų svoriai galėjo būti pakeisti ir anksčiau, jei kurios jų svoris pakisdavo daugiau kaip 25 proc. Nors ekiu plačiai naudojo nacionalinės valstybės, Europos bendrijos institucijos tarpusavio atsiskaitymams ir mokėjimams, tačiau jis nebuvo populiarus komercinėms operacijoms atlikti.
== Šaltiniai ==
|
