Sklandieji priebalsiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Antika|Antikinėse]] gramatikose terminas buvo taikomas [[Priebalsis|priebalsiams]] ''l, m, n, r''. Graikų mokslininkas [[Dionisas Trakietis]] tokio tipo priebalsius įvardijo žodžiu {{grc|ὑγρός}} (sklandus, takus; pažodžiui 'skystas'), kurį lotynų gramatikai pirmaisiais mūsų eros amžiais panaudojo kaip kalkę (išsivertė) ir po to plačiai vartojo visą [[Viduramžiai|viduramžių]] laikotarpį. Pagal taisyklę ''muta cum liquida'' atskirti skiemens dalis tarp vadinamųjų „bebalsių“ priebalsių ([b], [p], [d], [t], [g], [k])<ref>''Muta'' (kaip ir ''liquida'') – antikinės ir viduramžių gramatikos terminai. Dabartinėje [[Fonetika|fonetikoje]] šie priebalsiai vadinami kitais terminais.</ref> ir sklandžiųjų [[Lotynų kalba|lotynų kalboje]] negalima (pavyzdžiui, žodį ''integrum'' taisyklingai reikėtų skaidyti in-te-grum, skiemenavimas in-teg-rum būtų netaisyklingas).<ref>''Белов А.М.'' Ars grammatica. Москва, 2007, с. 44.</ref>