Siesikų pilis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pilies nuosavybė
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 12:
}}
 
'''Siesikų pilis''' – XVI amžiaus [[rezidencinė pilis]] [[Ukmergės rajonas|Ukmergės rajone]] netoli [[Siesikai|Siesikų]] ant [[Siesikų ežeras|Siesikų ežero]] kranto, Daumantų-Siesickių dvaras. Siesikų dvaro sodybą sudaro 65 pastatai (rūmai, „akademija“ vadinama mokykla, spirito varykla, svirnas, paukštidė, kumetynas) ir parkas. Pilis yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuo [[Renesansas|Renesanso]] epochos išlikusių statinių.
 
== Istorija ==
Pilį pastatė Gabrielius Daumantas-Siesickis (miręs [[1517]] m.). Renesansinio stiliaus pilis buvo dviejų aukštų, stačiakampė, su 2 cilindriniais ir 1 kiek vėliau pristatytu kvadratiniu bokštais kampuose. Pilies gynybą stiprino iš trijų pusių iškasti grioviai, kurie jungėsi su ežeru. XVII–XVIII a. aplink pilį buvo pasodintas didelis parkas.
 
[[1704]] m. švedų kariuomenė rūmus nusiaubė ir padegė. Po tėvo, Mykolo Daumanto-Siesickio, mirties [[17361713]] m. rūmaiSiesikų dvaras, kaip MarcijanosMarijonos Siesickaitės (m.1736) kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Antanui Radvilai.
 
[[1745]] m. Siesikų dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla ([[1700]]–[[1770]]). Kaip Daugėlų giminės nuosavybė jis išliko iki [[1940]] m.
Eilutė 26:
Iki [[1914]] m. Daugėlų [[biblioteka|bibliotekoje]] buvo apie 5000 [[knyga|knygų]]. Dar [[1939]] m. prie didžiųjų rūmų stovėjo 9 švediškos [[patranka|patrankos]]. Archyvai bei meno kolekcijos dingo [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu, likę vertingi daiktai buvo išgrobstyti ar išvežti po [[1940]] m.
 
[[1904]] m. pastatytas panašausneoklasicistinio stiliaus pastatas, vadinamas „akademija“. Jis buvo skirtas Daugėlų vaikams mokytis ir mokytojams bei svečiams apgyvendinti. Rūmų prieigas puošė senovinės patrankos, aplink rūmus augo 10-ies hektarų parkas. Rekonstruoti rūmai nekeitė savo išvaizdos iki [[1940]] m.
 
Rūmuose buvo įrengta pagoniška šventykla su aukuru, [[Perkūnas|Perkūno]], [[Patrimpas|Patrimpo]] ir [[Pikulis|Pikulio]] statulomis bei senovės lietuvių garbinamais gyvūnais. Minima, jog statulos stovėjusios iki [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]].<ref>„[[Lietuvos aidas]]“, 1935 m., Nr. 162</ref><ref>{{cite book | author=[[Jonas Trinkūnas]] | title=Lietuvių senosios religijos kelias | page=206 | year=2009 | publisher=Asveja}}</ref>
Eilutė 32:
Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose atidarė [[mokykla|mokyklą]] ir apgyvendino mokytojus bei ūkio darbininkus. Mokykla rūmuose veikė iki [[1952]] m. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau – sandėliai. Visus pastatus supo parkas, kuris užėmė 3 ha ploto ir buvo ežero pakrantėje.
 
[[1999]] m. dvaras buvo išnuomotas naujam šeimininkui Audriui Matulaičiui (UAB „Fondas statyboms vystyti“). Buvo restauruotas bravoro (spirito varyklos) pastatas, sutvarkyta ežero pakrantė ir dalis teritorijos. Šiuo metu restauruojamas pagrindinis pilies pastatas. Dar prieš 15 metų paveldosaugos ekspertai siūlė tris restauravimo variantus: 1) palikti rūmus tokius, kokie jie buvo išlikę iki [[1940]] m., kai įgijo daug klasicizmo bruožų, 2) išryškinti labiausiai išsiskiriančius elementus, 3) kiek įmanoma sugrąžinti Renesanso stilių, tūrius ir planą. A. Matulaitis pasirinko pastarąjį variantą. Restauravimo darbus prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri dvarą tyrinėja jau apie 30 metų.
 
[[2014]] m. UAB „Fondas statyboms vystyti“ buvo likviduota, o [[2015]] m. pilį perėmė VšĮ „Siesikų pilis“. [[2018]] m. dvaro sodyba perduota [[Ukmergės rajono savivaldybė|Ukmergės rajono savivaldybės]] administracijai<ref>http://www.gzeme.lt/2018/11/04/vyriausybe-siesiku-dvara-perdave-savivaldybei/</ref>, kuri savo ruožtu [[2019]] m. pastatą perdavė [[Ukmergės kraštotyros muziejus|Ukmergės kraštotyros muziejui]] ir įkūrė šios muziejaus filialą<ref>https://www.ukzinios.lt/politika/savivaldybe/20736-administracijoje-bei-taryboje-ir-nauji-veidai</ref>.
 
== Galerija ==