Kirčiuotė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Taksonomas (aptarimas | indėlis)
S Pusiau automatinis tvarkymo skydelių datavimas
Žyma: Atmesta
Eilutė 50:
Skirtumas tarp I ir II, III ir IV kamieno kirčiavimo atveju antrame nuo galo skiemenyje kirčiuotų žodžių kirčiuočių yra kirčio tipas. Nekelia problemų trumpo kirčiuoto balsio skyrimas nuo tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidžių, tačiau tiems kalbos naudotojams, kurie mišriųjų dvigarsių priegaidžių skirtingai neartikuliuoja, reikia žinoti, kad balsiai mišriuosiuose dvigarsiuose a, e, i, u + l, m, n, r ir dvibalsyje ui, yra šių dvigarsių, turinčių arba tvirtapradę arba tvirtagalę priegaidę, dalis. Taip pat lengva skirti au, ai, ei dvibalsių priegaides (pvz., laũkas ir jis, ji láukia). Be to, dar paprasta žinoti po kirčiu pailgėjusių a, e priegaidę – ji vien tik tvirtagalė: mẽtai (metùs), rãtas (ratè). Atvejais kur aišku kokia yra priegaidė, lengva pasirinkti ir kirčiuotę. Tačiau ne visų garsų priegaidės bendrinėje kalboje ir kai kuriose tarmėse yra skiriamos. Toks nepilnas įmanomumas žinoti kirčiuotę natūraliai, pagal priegaidę, yra esminė priežastis reiškinio, kad dalis bendrinės kalbos naudotojų neteisingai kirčiuoja ir tais atvejais, kai priegaidė yra aiški (o tarp I-II ir III-IV kirčiuočių lengva pasirinkti iš patirties) ir tiksli kirčiuotė gali būti lengvai nustatyta. Pvz., gali būti pasakoma: imk rãktus, uždaro dùris, nors šiuo atveju lengva žinoti, kad tai antros (rãktas – rãktai, rãktams – dgs. kirčiuota ne galūnėje; dgs. gal. raktùs) ir ketvirtos (dùrys, duri̇̀ms, duri̇̀s) kirčiuočių daiktavardžiai. Šitoks netaisyklingo kirčiavimo atvejis yra tiktai neatsižvelgimas į kirčiuotę ir aiški klaida, tačiau tuo pat metu jame esmingai svarbu ir tai, kad apskritai kalboje, daiktavardžių visumoje, kirčiuotės nurodomos kirčio vietos paisymo ne visada pakanka. Pvz., žodis sodas turi kirčiuotą „o“, o šis balsis kalboje gali būti ir tvirtapradis (ó) ir tvirtagalis (õ). Kad tai ne III-IV kirčiuotės žodis aišku iš to, kad formos sodai̇̃, sodáms būtų neįprastos. Tačiau renkantis tarp I-II kirčiuočių gali kilti problemų, nes kalbinė patirtis gali pateikti variantus so'''dè''' ir '''so'''de, so'''dùs''' ir '''so'''dus – netaisyklingi šiam žodžiui (ir kitais panašiais atvejais, pvz., imk raktus, uždaro duris) variantai naudojami dažnai arba net labai dažnai, todėl bendrinės kalbos naudotojui ištraukti informaciją apie kirčiuotę iš savo kalbinės patirties tokiais atvejais bus neįmanoma. Mažesnė dalis kalbos vartotojų tvirtapradį ir tvirtagalį balsį galbūt taria kažkuo skirtingai, tvirtapradei priegaidei būdinga didesnis įtemptumas, staigumas, o tvirtagalei įtemptumo nėra, būdingesnis tęsimas.
 
Garsuose, kurių priegaidės skiriamos, jos skiriamos ir tais atvejais kai pakeitus priegaidę naujos prasmės neatsirastų (pvz., lai̇̃ko ir beprasmis láiko). Skiriamąją prasmę priegaidė turi ten, kur skirtingos prasmės žodžių formos yra vienodos, pvz., áukštas (būdvardis) ir aũkštas (namo). Taip pat priegaides būtų galima tarti kažkiek skirtingai tokiais skirtingų prasmių atvejais kaip, pvz., sū́ris (valgis) ir sū̃ris (sūrumas), rūgšti̇̀s (naud. rū́gščiai) / rū́gštis (rūgštus dalykas) ir rū̃gštis (rūgštumas), bet turbūt nėra aišku kaip tai padaryti, nes bendrinėje kalboje tokie tvirtagaliai ar tvirtapradžiai balsiai dažniausiai turbūt tariami tiesiog ilgi ir kirčiuoti, sistemingas, visur išlaikomas kontrastas jiems neegzistuoja.KAd galima būtu pačiul.pti stora bi.by lietuviu k. mokytojai,
 
===== Priesagos, priešdėliai =====