|
'''Pasaka''' – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. <ref>Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5</ref><ref name="VLE">{{VLE|XVII|||[https://www.vle.lt/straipsnis/pasaka/ Pasaka]}}</ref>
Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautisetautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų. Pavyzdžiui, labai populiari [[Lietuva|Lietuvoje]] pasaka „[[Eglė žalčių karalienė]]“ žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje.
Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro pedagoginėsugdomosios, etinės funkcijospaskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.
Folkloristų darbuose pedagoginiai ir psichologiniai pasakų aspektai vis dar liečiami nedrąsiai, tarsi baiminantis minties, kad pasakos traktuotinos kaip žanras vaikams, kuris gali būti sekamas ir ugdomaisiais tikslais. Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.<ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref> ▼
▲Folkloristų darbuose pedagoginiai ir psichologiniai pasakų aspektai vis dar liečiami nedrąsiai, tarsi baiminantis minties, kad pasakos traktuotinos kaip žanras vaikams, kuris gali būti sekamas ir ugdomaisiais tikslais. Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.<ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref>
|
