Pasaka: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 2:
{{tvarkomas}}
'''Pasaka''' – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. <ref>Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5</ref><ref name="VLE">{{VLE|XVII|||[https://www.vle.lt/straipsnis/pasaka/ Pasaka]}}</ref>
Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautise analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų. Pavyzdžiui, labai populiari [[Lietuva|Lietuvoje]] pasaka „[[Eglė žalčių karalienė]]“ žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje.▼
Folkloristų darbuose pedagoginiai ir psichologiniai pasakų aspektai vis dar liečiami nedrąsiai, tarsi baiminantis minties, kad pasakos traktuotinos kaip žanras vaikams, kuris gali būti sekamas ir ugdomaisiais tikslais. Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.<ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref> Folkloristai niekada nelaikė šio žanro pedagoginės, etinės funkcijos pagrindine. Jie teigia, kad pasakos yra įvairioms amžiaus grupėms skirtas žanras. Pasakos vien tiktai vaikų pasaulio dalimi tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai ir pasakoms persikėlus į knygų puslapius. Veikiausiai tada radosi ir problema – skaityti ar neskaityti pasakas vaikams dėl jose pasitaikančių pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. dauguma jų užrašoma, kai pasakų funkcija vis labiau siaurėja, ir jos pamažu tampa vaikams skirtu žanru.
Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]], vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.▼
▲Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]], vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.
▲Pavyzdžiui, labai populiari [[Lietuva|Lietuvoje]] pasaka „[[Eglė žalčių karalienė]]“ žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje.
| |||