Neokorporatyvizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 12:
Efektyviam trijų partnerių veikimui būtina, kad kiekvienas iš jų turėtų veto teisę priimant sprendimus. Taip pat sėkmingam korporatizmo funkcionavimui būtina, kad profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos sugebėtų organizuotis į vieningas centrines organizacijas, kurios galėtų efektyviai įtakoti savo narių organizacijų elgesį. Šalyse, kur profsąjungos yra susiskaldžiusios ideologiniu pagrindu ir tarp jų vyksta konkurencija, bendras profsąjungų atstovavimas nacionaliniame lygmenyje labai sudėtingas ir reikalauja intensyvaus vyriausybės tarpininkavimo įkuriant profesinių sąjungų interesų atstovavimo sistemą.
 
Korporatizmo idėja yra priešinga pliuralizmui, pagal kurį dėl įtakos politinių sprendimų priėmimui varžosi neribotas skaičius organizuotų grupių. Korporatizmo šalininkų teigimu daugumoje modernių demokratijų [[Pliuralizmas|pliuralistinė sistema]] dera su korporatizmo elementais<ref name=teorijos>Dunleavy, Patrick and Brendan O'Leary. Valstybės teorijos (Vilnius:Pradai, 1996), p.173. ISBN 9789986752530</ref>. Galima teigti, kad korporatizmo teorija yra iššūkis pliuralistinei demokratijos versijai, nes korporatistinėje sistemoje „elitai veikiau suokalbiauja, o ne konkuruoja“.<ref name=teorijos/> Korporacinėje sistemoje kova tarp darbininkų klasės ir darbdavių vyksta sudėtingoje sistemoje, veikiau panašioje į [[kartelis|kartelį]], nei į tikrą kovą. Dėl to suprantama, kodėl korporatizmas dažniausiai siejamas su socialdemokratinių partijų, kurios siekia suderinti verslo ir darbo interesus siekiant gerovės ir teisingumo, valdymu.
 
== Pasekmės politinei sistemai ==
 
Trišalės korporatistinės interesų derinimo sistemos įsigalėjimas turi svarbių pasekmių visai politinei sistemai, nes joje didelė dalis svarbių sprendimų daroma aplenkiant parlamentą, kuris faktiškai tik formaliai tvirtina be jo dalyvavimo priimtus sprendimus. Didesnį vaidmenį už teritorinę atstovavimo sistemą (parlamentas) ima įgauti funkcinis atstovavimas ir sprendimų priėmimo procesas persikelia už parlamento įtakos ribų. Dėl to piliečių ir jų teritoriškai renkamų atstovų įtaka sprendimų priėmimui sumažėja, o [[politinis dalyvavimas]] tampa organizuotų elitų prerogatyva.<ref>David Held. ''Models of Democracy''.- Polity Press, 1996. ISBN 9780745617497</ref>
 
Pagrindinis korporatizmo priešininkų kaltinimas korporatyvistinei sistemai yra tai, kad ji lengvai subiurokratėja, praranda ryšį su realybe, stabdo būtinus pokyčius. Kita vertus priešingybe korporatizmui laikomas pliuralizmas naujosios dešinės politikų taip pat kritikuojamas dėl to, kad veda prie stagnacijos ir visuomenės gerovės žlugimo, besivaržant partikuliaristiniams interesams.<ref>Dunleavy, Patrick and Brendan O'Leary. Valstybės teorijos (Vilnius:Pradai, 1996), p.158. ISBN 9789986752530</ref>
Eilutė 29:
Poreikis kurti korporacinę sistemą, jos šalininkų teigimu, atsirado dėl centralizacijos ir monopolizacijos tendencijų ekonomikoje. Atsirado stambių savininkų interesus ginanti grupė. Kaip atsakas jai atsirado profesinių sąjungų federacijos. Dėl besiplečiančių valstybės funkcijų susiformavo ir valstybės - aparato korporacija. Vieną svarbiausių postūmių akademinei diskusijai padarė Philippe Schmitter straipsnis „Vis dar korporatizmo amžius?“ išspausdintas 1974 m. ir apibrėžęs pagrindinius korporatizmo bruožus.
 
Klasikiniais demokratinio neokorporatizmo pavyzdžiais laikoma Austrija, Nyderlandai, Šveicarija, Skandinavijos šalys (Švedija, Norvegija, Danija). Daug, nors ir nepakankamai institucionalizuoto korporatizmo bruožų yra Vokietijoje. Čia profsąjungų ir darbdavių aukščiausio lygio organizacijos taip pat turi nuolatinę konsultacijų ir susitarimų sistemą, reguliuojančią sprendimus pramonės sferoje. Tai pasiekiama dėl didelio į stambiausią sąjungą susivienijusių profsąjungų disciplinuotumu ir įtaka, tačiau vyriausybės vaidmuo šioje sistemoje nėra tiesioginis ir atviras.<ref>Birch, Anthony H. The concepts and theories of modern democracy (London: Rutledge, 19961993), p. 198. ISBN 9780415091084</ref>
 
Prie korporatyvinių valstybių paprastai nepriskiriama Jungtinė Karalystė taip pat turi tam tikrą „korporacinį pagrindą“, kuris neperaugo į korporatistinę struktūrą, nepaisant tam tikrų leiboristų vyriausybės pastangų.<ref>Ralf Dahrendorf. Modernus socialinis konfliktas (Vilnius: Pradai, 1996), p.88. ISBN 9986405912</ref> 1962 m. įkurtos Nacionalinės vystymosi tarybos darbas pasirodė esąs nepakankamai efektyvus. Pagrindine priežastimi paprastai nurodoma tai, kad vyriausybė nesugebėjo vykdyti politikos per šią tarybą, nes profsąjungų kongresas, vienijantis Jungtinės Karalystės profsąjungas, ir Britų pramonės konfederacija, vienijanti verslininkus, nebuvo pakankamai struktūruotos, kad savo sprendimus primestų savo narėms organizacijoms. Devintajame dešimtmetyje vyriausybės bandymas įtraukti į „socialinį kontraktą“ vien tik profsąjungas, nesitariant su darbdaviais (t. y. bandant kurti binarę korporacinę struktūrą) taip pat nepavyko dėl profsąjungų nesugebėjimo deleguoti interesų ir laikytis vieningos pozicijos.<ref>Birch, Anthony H. The British Systems of Government.- (London: Allen and Unwin, 1986), p.110. ISBN 9780043201930. Taip pat Birch, Anthony H. The concepts and theories of modern democracy (London: Rutledge, 1996), p. 199. ISBN 9780415091084</ref>
 
Panaši situacija yra ir Prancūzijoje, kur, išskyrus žemės ūkio politiką, korporatizmo praktiškai nėra. Priežastys – susiskaldžiusios profsąjungos, kurios dažnai ir nepakankamai reprezentatyvios. Be to, viena iš profsąjungų yra kontroliuojama komunistų, kurie nelabai linkę bendradarbiauti su vyriausybe.