Spratlio salos: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Pusiau automatinis tvarkymo skydelių datavimas |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Spratly Islands
[[Vaizdas:太平島機場.jpg|thumb|300px|Didžiausia salyne Taipingo sala, administruojama [[Taivanas|Taivano]].]]
'''Spratlio salos''' ({{en|Spratly Islands}}) – apie 100 smulkių [[salelė|salelių]] ir [[koralinis rifas|rifų]] grupė [[Pietų Kinijos jūra|Pietų Kinijos jūros]] pietrytinėje dalyje, išsidėsčiusių maždaug 240 000 km² plote. Bendras sausumos plotas skirtingų šaltinių įvardijamas skirtingai tarp 2–12 km², nes gali žymiai skirtis esant [[potvynis|potvyniams]] ir [[atoslūgis|atoslūgiams]].<ref>Leonard, T. M. (2006). ''Encyclopedia of the Developing World.'' Routledge, p. 1241</ref><ref>Baker, J. C., & Wiencek, D. G. (2002). ''Cooperative Monitoring in the South China Sea.'' Praeger, p. 35</ref><ref>Bateman, S., & Emmers, R. (2008). ''Security and International Politics in the South China Sea.'' Taylor & Francis, p. 9</ref> Aukštis iki 5 m.<ref>Sheppard, C. (2018). ''World Seas: An Environmental Evaluation.'' Elsevier Science, p. 586.</ref>
▲{{coord|10|N|114|E|region:XP_scale:2500000|display=inline,title}}
▲[[Vaizdas:Spratly Islands-CIA WFB Map.png|thumb|250px|Spratlio salų žemėlapis]]
== Teritoriniai konfliktai ==
Susipriešinimas dėl Spratlio salų išryškėjo po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]], kai 1946 m. [[Filipinai]] atgavo nepriklausomybę nuo [[JAV]]. Naujoji valdžia, apeliuodama į tai, kad Spratlio salomis karo metu pasinaudojo [[Japonija]] rengdama invaziją į Filipinus, išskyrė salyną kaip strategiškai svarbią teritoriją, galinčią sustiprinti valstybės saugumą. Tuo metu Kinijos valdžia jau buvo pareiškusi, kad Spratlio salos priklauso jai, o po 1949 m. kontrolę aktyviai siekė išlaikyti [[Taivanas]]. Pirmi tiesioginiai susidūrimai tarp abiejų pusių įvyko 1956 m. spalio 1 d., kai salyne įvyko Filipinų ir Taivano kariniai laivų priešprieša. Kovinių veiksmų buvo išvengta, tačiau Filipinų pusė galiausiai turėjo pripažinti Taivano pranašumą.<ref>Hayton, B. (2014). ''The South China Sea.'' Yale University Press, p. 64–68</ref>
Pietų Kinijos jūroje aptikti [[nafta|naftos]] ištekliai paskatino aktyvesnius valstybių veiksmus perimti salų bei aplinkinių jūros teritorijų kontrolę. 1970 m. į naftos žvalgymą Spratlio salyne įsitraukė Filipinai, o po metų prezidento [[Ferdinandas Markosas|Markoso]] iniciatyva Filipinų kariuomenei pavyko taikiai perimti trijų salyno salų kontrolę, tačiau į kitas išsilaipinti neleido Taivano laivynas. 1973 m. siekdamas vystyti naftos gavybą, į Spratlio salas kariuomenę pasiuntė ir [[Pietų Vietnamas]], sėkmingai užimdamas dešimt salų ir sukeldamas [[Taipėjus|Taipėjaus]] bei [[Manila|Manilos]] pasipiktinimą.<ref>Hayton, B. (2014). ''The South China Sea.'' Yale University Press, p. 70–78</ref>
Prie Spratlio salų pasidalinimo 1983 m. birželio mėn. prisijungė [[Malaizija]], okupuodama kelis rifus. 1987 m. balandžio mėn. Kinija į Spratlio salyną pasiuntė mokslininkų grupę ieškoti vietos meteorologiniai stočiai įkurti, o po mėnesio prie jų prisijungė karinis laivynas, kuris išsilaipino Ugninio kryžiaus rife. Vos virš vandens kyšantis sausumos gabaliukas, kuris lig tol kitų valstybių buvo laikomas mažaverčiu, buvo paskelbtas kaip priklausantis Kinijai. Per ateinančius metus kinų inžinieriai sugebėjo pylimų pagalba suformuoti didesnį sausumos plotą ir įrengti bazę. 1988 m. pradžioje Kinija užėmė dar penkis Spratlio vakarinėje dalyje esančius rifus, dėl kurių įvyko nedideli susirėmimai tarp Kinijos ir Vietnamo laivynų, pasibaigusių kinų pergale.<ref>Hayton, B. (2014). ''The South China Sea.'' Yale University Press, p. 81–84</ref>
1995 m. pradžioje filipiniečiai žvejai aptiko ant rytinėje Spratlio salyno dalyje esančių rifų pastatytus bunkerius, kuriuos prižiūrėjo Kinijos laivynas. Tai sukėlė Filipinų, Malaizijos, Brunėjaus ir Indonezijos nepasitenkinimą vienpusiais Kinijos veiksmais, tačiau nei viena valstybė nenorėjo veltis į konfliktą ir išreiškė tik žodinį protestą bei iniciavo Pietryčių Azijos šalių susivienijimo [[ASEAN]] bendrą pareiškimą. Kinija atsisakė siekti sprendimo daugiašaliu formatu ir vietoje to pradėjo dvišales derybas su Filipinais, kuriomis jokio žymesnio rezultato nebuvo pasiekta. Reaguodami į Kinijos elgesį, Malaizija, Indonezija ir Brunėjus 1996 m. vasarą prie šiaurinių [[Borneo]] salos krantų surengė bendras karines pratybas.<ref>Hayton, B. (2014). ''The South China Sea.'' Yale University Press, p. 85–89</ref>
== Šaltiniai ==
{{Išnašos|2}}
{{Commons|Atlas of the Spratly Islands|no=T}}
| |||