Antonio Salieri: Skirtumas tarp puslapio versijų

105 pridėti baitai ,  prieš 6 mėnesius
S
nėra keitimo aprašymo
S
S
 
| vikiteka =Category:Antonio Salieri
}}
'''Antonijus Saljeris''' (Saljieris, it. ''Antonio Salieri'', 1750 m. rugpjūčio 18 d. − 1825 m. gegužės 7 d.) – [[Italija|italų]] klasicizmo [[kompozitorius]], dirbęs [[Austrija|Austrijoje]]. Labiausiai žinomas tariamo [[Mocartas|V. A. Mocarto]] nunuodijimo istorijos kontekste.
 
== Biografija ==
 
Antonijus Saljeris (ar Saljieris) gimė 1750 m. rugpjūčio 18 d. [[Lenjagas|Lenjage]] netoli [[Venecija|Venecijos]]. Brolis buvo vargonininku ir pirmuoju jo mokytoju. Apie 1765 m. po abiejų tėvų mirties Saljeris persikraustė į Veneciją. Čia susitiko kompozitorių [[Florian Leopold Gassmann]], kuris įvertino Saljerio talentą ir paskatino jį keltis į [[Viena|Vieną]], kad joje pratęstų muzikos mokslus Gassmann priežiūroje. Vienoje Saljeris sėmėsi žinių iš italų libretisto [[Pietro Metastasio|Pjetro Metastazijo]], kompozitoriaus [[Christoph Willibald von Gluck|Christofo Gliuko]]. 1770 m. buvo pastatyta pirmoji Saljerio opera „''Le donne letterate''“ ''Burgtheater'' teatre. Po Gassmann mirties 1774 m. Saljeris gavo prestižinį kompozitoriaus postą Austrijos imperatoriaus dvare (''Kammerkomponist''). Jis rūpinosi italų operos muzikos rašymu, režisavimu ir organizavimu. A. Saljerio karjerai padėjo [[imperatorius Juozapas II]]. SaljierisJis bendradarbiavo su poetu Giovanni de Gamerra keliose operose, minima, nesėkmingose.
 
1778-17801778−1780 m. laikotarpiu A. Saljerio komiškos operos buvo pastatytos Milane, Venecijoje ir Romoje. 1779 m. opera „''La scuola de’ gelosi''“ išgarsino kompozitorių Europoje. OperaOperos „''L’Europa riconosciuta''“ pastatymas buvo pasirinktapasirinktas garsiojo Milano teatro [[La Scala]] atidarymo premjerapremjerai. Austrijoje tuo metu buvo bandoma kurti vokišką operą ir Saljeris 1781 m. Juozapo II užsakymu parašė „''Der Rauchfangkehrer''“. 1782 m. Saljeris perėmė užsakymą iš sergančio Gliuko Paryžiaus teatrui. Opera „''Les Danaïdes''“ 1784 m. buvo tokia sėkminga, kad Paryžiaus teatras užsakė dar dvi, kurių „''Les Horaces''“ ir „''Tarare''“ pagal [[Bomaršė|P. Bomaršė]] libretątekstus irgi susilaukė sėkmės. 1783 m. [[Juozapas II]] vokiečių trupę pakeitė italais. A. Saljeris rašė operas ''Burgtheater'' teatrui, bendradarbiavo su jaunu, bet labai perspektyviu libretistu, [[Lorenzo Da Ponte|Lorencu Da Ponte]]. Tuo pat metu operas Vienoje šiam teatrui rašė [[Džovanis Paizielas]] ir [[Mocartas|V. A. Mocartas]]. 1787 m. Saljeris dirigavo Gliuko „''De profundis''“ kompozitoriaus laidotuvėse.
 
A. Saljeris Vienoje užėmė imperatoriaus rūmų pirmojo kapelmeisterio postą (''Hofkapellmeister''), ruošė muziką religinėms dvaro apeigoms. 1790 m. po Juozapo II mirties imperatoriumi tapo [[Leopoldas II]]. Saljeris, tikriausiai, prašė sumažinti darbo dvare krūvį. Vietoj to pažadėjo rašyti po operą kasmet. Paskutinė jo opera „''Die Neger''“ parašyta 1804 m. Paskutinius metus Saljieris praleido mokydamas jaunuosius talentus dainavimo ir kompozicijos. Tarp jo mokinių: [[Liudvikas van Bethovenas]], [[Francas Šubertas]], [[Ferencas Listas]], [[Karlas Černis]]. Antonijus Saljeris mirė 1825 m. gegužės 7 d. Vienoje. Palaidotas centrinėse Vienos kapinėse (''Zentralfriedhof''). Iš viso parašė daugiau nei 40 operų ir daug kitų kūrinių.<ref>[http://www.oxfordreference.com/view/10.1093/oi/authority.20110803100438121 Oxford reference]</ref>
 
Savo gyvenimo metu A. Saljeris buvo vienu gerbiamiausių Europos kompozitorių. Vėliau jo vardas buvo aptemdytas Mocarto nunuodijimo istorijos. [[Puškinas]] 1830 m. parašė apsakymą „Mocartas ir Saljeris“, kurios pagrindu 1898 m. [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas]] pastatė operą. Kūriniuose buvo neigiamai vaizduojamas Saljeris, kuris esą nepaprastai pavydėjo Mocartui jo talento ir galų gale jį nunuodijo. Iš tikro jokių tikrų žinių apie Saljerio neapykantą Mocartui nėra. Pats [[Mocartas]] viename savo laiškų minėjo jo „[[Užburtoji fleita|Užburtosios fleitos]]“ palankų Saljerio vertinimą. 1979 m. pasirodė [[Peter Shaffer]] pjesė „Amadėjus“, kurioje toliau vystoma Saljerio neapykantos Mocartui istorija, 1984 m. pastatytas, [[Miloš Forman]] pagal pjesę režisuotas, daugybę apdovanojimų pelnęs [[Holivudas|Holivudo]] filmas „[[Amadėjus (filmas)|Amadėjus]]“. Šie kūriniai sukėlė didžiulį Italijos visuomenės pasipiktinimą. Milano konservatorija kreipėsi į teismą, kuris, išnagrinėjęs Mocarto ir Saljerio gyvenimo faktus, nustatė, kad Saljeris nekaltas dėl tariamo Mocarto nunuodijimo.<ref>[http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/mocartas_ir_saljeris_tiesa_ar_mitas/ www.respublika.lt]</ref> Tarp legendos priežasčių galima įžvelgti vokiečių ir italų muzikantų konkuravimo Austrijos dvare atspindžius. Vokiškame Austrijos Habsburgų dvare nuolat aukščiausius postus užimdavo italų muzikantai. Saljerį, kaip konkurentą Mocartui, įtarė Mocarto tėvas [[Leopoldas Mocartas|Leopoldas]], nors jis daug ką kaltindavo kenkimu. Kad tarp Mocarto ir Saljerio nebuvo jokių gilių nesutarimų gali rodyti tai, kad Mocarto žmona Konstanca, tais metais, kai mirė Mocartas, gimusį savo sūnų vėliau nusiuntė mokytis muzikos pas Saljerį.<ref>[http://uk.reuters.com/article/2014/01/30/uk-austria-mozart-salieri-idUKBREA0T18920140130 uk.reuters.com]</ref>
 
== Išnašos ==
9 570

pakeitimų