Velnias (lietuvių mitologija): Skirtumas tarp puslapio versijų

Įsigalėjus Lietuvoje [[krikščionybė|krikščionybei]] velnias buvo sutapatintas su piktąja dvasia ([[Šėtonas|Šėtonu]]), gyvenančiu pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.

 

Šalia [[Dievas|Dievo]] ir [[Perkūnas|Perkūno]] trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais. Dar 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels minimas kaip „mirusiųjų dievas“, o veli ([[Vėlinės]]) – „mirusiųjų dievo dienos“. XVI a. Velionis aiškinamas kaip „vėlių dievas“. Slavai turėjo dievą –Veles, Volos, galai – Vellaunus. Indoeuropietiška šaknis *uel- susijusi su mirusiaisiais ar mirusiųjų karalyste. Pvz., Šiaurės germanų Val-hall – „mirusiųjų karalystė“, valr – „karo lauko mirusysis“. Tolesni semantiniai ryšiai rodo šią šaknį esant giminišką su regėjimu, numatymu, [[magija]], [[muzika]] bei su ganykla. Slavų dievas Volos buvo galvijų dievas. Sen. germanų lytis vollr- (iš *woltu) reiškia „ganyklą“, hetitų wellu- (iš *welsu, *welnu) – irgi „ganyklą“, „pievą“. „Velo karvės“ (velu govs) minimos latvių mitologinėse dainose. 1582 m. M. Strijkovskio kronikos lietuvių dievų sąraše yra „Goniglis Dziewos„. Tai greičiausiai galvijų ar ganyklų dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami galvijai. Sakmėse teigiama, kad velnias turi didžiules galvijų bandas.