Vietininkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

661 pridėtas baitas ,  prieš 1 metus
S
nėra keitimo aprašymo
S (Pusiau automatinis straipsnių be šaltinių žymėjimas)
S
'''Vietininkas''' ({{la|locativus}}) – [[linksnis]], nurodantis vietą (''locus''). Atsako į klausimus ''kur?'' ''kame?''<ref>{{cite web |title= Gramatinės daiktavardžių kategorijos |author=|date=|publisher= Lietuvių kalbos žinynas|url=http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/kalba/KJ00/Lietuvi%C5%B3_kalbos_%C5%BEinynas._Gramatin%C4%97s_daiktavard%C5%BEi%C5%B3_kategorijos.KJ1200.pdf|accessdate=2020-11-23}}</ref>
{{Šaltiniai|nuo=2020 m. lapkričio}}
'''Vietininkas''' ({{la|locativus}}) – [[linksnis]], nurodantis vietą (''locus''). Atsako į klausimus ''kur?'' ''kame?''
 
Vietininko linksnis buvo [[indoeuropiečių prokalbė]]je, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų ([[baltų-slavų kalbos|baltų-slavų]], [[sanskritas|sanskrite]], lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų ([[senovės graikų kalba|senovės graikų]], [[Germanų prokalbė|senovės germanų]]) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.
 
Dabartinis [[lietuvių kalba|lietuvių]] [[bendrinė kalba|bendrinės kalbos]] vietininkas yra [[inesyvas]] (miške, miškuose).<ref name ="VLE">{{cite web |title=Vietininkas|author=Vytautas Ambrazas|date=2014-06-26|publisher= [[VLE]]|url=https://www.vle.lt/Straipsnis/vietininkas-117307|accessdate=2020-11-23}}</ref>
 
Senasis, iš [[indoeuropiečių prokalbė]]s paveldėtas vietininkas [[vienaskaita|vienaskaitoje]] buvo sudaromas prie kamieno arba kamiengalio balsio, jeigu jis turimas, jungiant galūnę ''*-i'' (''*žans'' + ''*-i'' > ''*žansi'' 'žąsyje'; ''*šakā-'' + ''*-i'' > ''*šakāi'' 'šakoje'; ''*lauke-'' + ''*-i'' > ''*laukei'' 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamieno arba kamiengalio balsio pridedant galūnę ''*-su'' (''*žans'' + ''*-su'' > ''*žan(s)su'' 'žąsyse'; ''*šakā-'' + ''*-su'' > ''*šakāsu'' 'šakose').<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=199-206|isbn=5420001020}}</ref>
 
Paliudytas senoviškas indoeuropietiškas vienaskaitos vietininkas be galūnės su tam tikra balsių kaita. Senųjų, pirminių vietininkų darybą žr. straipsniuose [[Indoeuropiečių prokalbė]] ir [[Baltų prokalbė]].
 
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai [[iliatyvas]] (miškan, miškuosna), [[aliatyvas]] (miškop, miškump) ir [[adesyvas]] (miškiep, miškuosemp).<ref name ="VLE"/> Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos [[linksnis|linksnių]] jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai.
 
Iš neindoeuropiečių kalbų, vietininkas vartojamas [[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl [[Balsių harmonija|balsių harmonijos]] ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra daugiau kaip šeši vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).
==Išnašos==
{{išnašos}}
 
Pvz., [[estų kalba|estų kalboje]]:
16 922

pakeitimai