Taupumo paradoksas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 25:
== Pavyzdžiai ==
Tarkime, jaunas studentas nori nusipirkti naują kompiuterį, todėl kiekvieną mėnesį pradeda taupyti papildomus 100 eurų, kuriuos, kitu atveju, išleistų eidamas pavalgyti į kokį restoraną. Pasirinkdamas neišleisti šių 100 eurų, vaikinas neina pietauti, o todėl ir nesumoka padavėjai už jos paslaugas bei nepalieka arbatpinigių, kurie yra tam tikra pajamų dalis. Šiuo atveju, darbuotoja taip pat turi sumažinti savo vartojimą, kadangi uždirba mažiau. Pasak
Realus taupumo paradokso pavyzdys yra [[2007–2008 m. finansų krizė|didžiosios recesijos]] metu (2007–2008) padidėjęs suaugusių vaikų (nuo 25 iki 29 metų) skaičius, kurie persikėlė gyventi pas tėvus. Tokių žmonių
Pavyzdžiai rodo, kad taupymas gali sukelti nenumatytų pasekmių, nes vieno žmogaus vartojimas yra kito asmens pajamos.<ref>{{cite web |url=https://muddywatermacro.wustl.edu/interest-rates-aggregate-demand-paradox-of-thrift |title=Interest Rates, Aggregate Demand, and the Paradox of Thrift|website=Muddy Water Macro }}</ref> Recesijos metu vartojimo sumažėjimas gali stabdyti ekonomikos atsigavimą. Tačiau, pasak neoklasikų, ilgainiui iš individualių taupytojų sukauptų pinigų galima įsigyti kapitalo investicijoms – situacija, kai įmonės skolinasi kapitalui (pavyzdžiui mašinoms ar technologijoms) įsigyti. Taigi, padidėjus taupymo normai, padidėja kapitalo investicijos. Toks kapitalo padidėjimas galiausiai lemia aukštesnį verslo našumą ir augimą. Kadangi ekonomistai daugiausia rūpinasi ilgalaikiu augimu, o ekonomikos teorija atkreipia dėmesį į teigiamus padidinto taupymo aspektus, taupumo paradoksas išlieka prieštaringa samprata.<ref name="gorb3" />
== Nuorodos ==
|