Kalavijuočių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 722 baitai pašalinti ,  prieš 2 mėnesius
lokk
(asf)
(lokk)
Žymos: Vizualus redagavimas Žyma: Trynimas Atmesta
[[Vaizdas:LivonianShield.svg|thumb|110px|Kalavijuočių ordino kryžius]]
[[Vaizdas:Kalavijuociai.jpg|thumb|110px|Kalavijuočių ordino antspaudas]]
[[Vaizdas:Knight livonia.png|thumb|left|110px|Kalavijuočių ordino riteris apie 1230 m.]]
'''Kalavijuočių ordinas''' –
 
įkurtas [[1202]] m. [[Ryga|Rygoje]] vokiečių [[vyskupas Albertas|vyskupo Alberto]] ([[1199]]-[[1229]]) iniciatyva.<ref>[[Edvardas Gudavičius]], „Lietuvos istorija“, 1 tomas „Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“, Vilnius, 1999, 38 psl.</ref> Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią [[krikščionybė|krikščionybei]] etninėse šiaurės [[baltai|baltų]] ir finų ([[Lyviai|lyvių]], [[Estijos istorija|estų]]) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono [[Kalavijas|kalavijo]] simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi ''Kristaus kariuomenės broliais'' ({{la|Fratres militiae Christi}}). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo [[vasalas]].
 
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai [[Dauguva|Dauguvos]] ir [[Gauja|Gaujos]] upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru ''Livlando'', arba ''[[Livonija|Livonijos]]'' vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – Ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė [[komtūras|komtūrai]], o [[komtūrija|komtūrijų]] atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti [[bažnyčia|bažnyčią]], taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus ([[ginklanešys|ginklanešius]], amatininkus, tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendrame kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo [[pagonybė|pagonys]].
 
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius ([[1207]]), šiaurės [[sėliai|sėlius]] ([[1208]]), [[latgaliai|latgalius]] (iki [[1230]]) ir pietų bei centrinius estus ([[1217]]). [[1231]] m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio [[Kuršas|Kurše]]. Su [[Danijos istorija|danais]] ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo [[Lietuva|Lietuvą]], iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus [[žiemgaliai|žiemgalius]] ([[1205]], [[1208]]). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų [[Žiemgala|Žiemgaloje]], prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir [[žemaičiai]]s baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą ([[Saulės mūšis]], [[1236]]), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. [[1237]] m. susijungė su [[Teutonų ordinas|Kryžiuočių ordinu]] ir tapo jo šaka (žr. [[Livonijos ordinas]]).
 
== Išnašos ==
Anoniminis naudotojas