22:47, 13 lapkričio 2020 versija taisyti Gabr.au (aptarimas \| indėlis) 10 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		13:43, 14 lapkričio 2020 versija taisyti anuliuoti Nestea (aptarimas \| indėlis) 50 492 keitimai S vikifikuota Kitas pakeitimas →
Eilutė 1: {{POV}}▼ {{stilius}} '''Taupumo''' (arba '''taupymo''') '''paradoksas''' - – [[ekonomikos teorija]] teigianti, kad, padidėjus [[namų ūkis\|namų ūkių]] taupymui per trumpą laiką, ilgainiui gali sumažėti bendra [[paklausa]] bei produkcijos mastai, o tai atitinkamai sumažintų vėlesnį bendrą žmonių taupymą.▼ ▲{{POV}} ▲'''Taupumo''' (arba '''taupymo''') '''paradoksas''' - [[ekonomikos teorija]] teigianti, kad, padidėjus [[namų ūkis\|namų ūkių]] taupymui per trumpą laiką, ilgainiui gali sumažėti bendra [[paklausa]] bei produkcijos mastai, o tai atitinkamai sumažintų vėlesnį bendrą žmonių taupymą. == Teorija == Taupumo paradoksą išpopuliarino [[Jungtinė Karalystė\|britų]] [[ekonomistas]] [[John Maynard Keynes\|Johnas Maynardas Keynesas]] (~~1883 – 1946~~1883–1946). Šis paradoksas teigia, kad jei šalies gyventojai pradeda daugiau taupyti (ypač [[recesija\|recesijos]] metu) ir taupymas didėja greičiau nei [[investicijos]], tai [[Bendrasis vidaus produktas\|BVP]], [[visuminė paklausa]] bei žmonių užimtumas sumažėja.<ref>{{cite web\|url=https://www.vle.lt/Straipsnis/taupymo-paradoksas-94422 \|title=Taupymo paradoksas \|last=Kušner \|work=[[Visuotinė lietuvių enciklopedija\|vle.lt]] \|date= 2013}}</ref> Remiantis šiais procesais, žmonių [[pajamos]] sumažėja tiek, kad jų santaupos tampa mažesnės nei tuomet, kai jie taupydavo mažesnę pajamų dalį. Ši ekonomikos teorija remiasi prielaida, kad kainos nėra aiškios arba gamintojai negeba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, priešingai nei tikisi klasikinė [[mikroekonomika]]. Remiantis J. M. Keyneso teorija, tinkama reakcija į ekonomikos nuosmukį yra daugiau rizikos, daugiau išlaidų produkcijai įsigyti bei mažiau santaupų. [[Keinsizmas\|Keinsistai]] teigia, kad nuosmukio metu ekonomika nesivysto visu pajėgumu, nes kai kurie jos gamybos veiksniai (žemė, darbas ir kapitalas) yra nenaudojami. Jie taip pat tvirtina, jog vartojimas arba išlaidos lemia ekonomikos augimą. Todėl net jei žmonėms ir namų ūkiams prasminga mažinti vartojimą sunkmečiu, tai yra žalingas pasirinkimas tolesniam ekonomikos augimui.<ref name="invest2">{{cite web \|url=https://www.investopedia.com/terms/p/paradox-of-thrift.asp \|title=Paradox of Thrift \|last=Chen \|date=2020 \|website=Investopedia }}</ref> Visų vartotojų išlaidų sumažėjimas gali priversti verslą gaminti dar mažiau ir taip pagilinti recesiją. Toks atskyrimas tarp individualaus ir grupinio racionalumo yra taupymo paradokso pagrindas. Šis procesas buvo pastebėtas per didžiąją recesiją, įvykusią po [[2007–2008 m. finansų krizė\|2008 m. finansų krizės]]. Tuo metu vidutinio [[Jungtinės Amerikos Valstijos\|Jungtinių Amerikos Valstijų]] namų ūkio taupymo norma padidėjo nuo 2,9% iki 5%.<ref name="gorb3">{{cite web \|url=https://research.stlouisfed.org/publications/page1-econ/2012/05/01/wait-is-saving-good-or-bad-the-paradox-of-thrift/ \|title=Wait, Is Saving Good or Bad? The Paradox of Thrift \|last=Vermann\|date=2012\|website=Economic Research. Federal Reserve Bank of St. Louis}}</ref> Federalinis rezervas sumažino [[Palūkanų norma\|palūkanų normas]], kad padidintų išlaidas JAV ekonomikoje. Pirmasis konceptualus taupumo paradokso aprašymas galėjo būti parašytas anglų – olandų ekonomisto [[Bernard Mandeville\|Bernardo Mandevillo]] knygoje „Bičių fabula“ (angl. ''"The Fable of the Bees"'') ([[1714]]). Mandevillas teigė, kad didesnės išlaidos yra klestėjimo, o ne taupymo raktas. Keynesas pagrindė šią B. Mandevillo idėją savo knygoje „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (angl. ''"The General Theory of Employment, Interest, and Money"'') ([[1936]]).<ref>{{cite web \|url=https://www.marxists.org/reference/subject/economics/keynes/general-theory/ch23.htm \|title=The General Theory of Employment, Interest and Money \|last=Keynes\|date=1936\|website="Chapter 23. Notes on Merchantilism, the Usury Laws, Stamped Money and Theories of Under-consumption"}}</ref>▼ ▲Pirmasis konceptualus taupumo paradokso aprašymas galėjo būti parašytas anglų – olandų ekonomisto [[Bernard Mandeville\|Bernardo Mandevillo]] knygoje „Bičių fabula“ (angl. ''~~"The~~„The Fable of the ~~Bees"~~Bees“'') ([[1714]]). Mandevillas teigė, kad didesnės išlaidos yra klestėjimo, o ne taupymo raktas. Keynesas pagrindė šią B. Mandevillo idėją savo knygoje „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (angl. ''~~"The~~„The General Theory of Employment, Interest, and ~~Money"~~Money“'') ([[1936]]).<ref>{{cite web \|url=https://www.marxists.org/reference/subject/economics/keynes/general-theory/ch23.htm \|title=The General Theory of Employment, Interest and Money \|last=Keynes\|date=1936\|website="Chapter 23. Notes on Merchantilism, the Usury Laws, Stamped Money and Theories of Under-consumption"}}</ref> == Apskrito srauto ekonominis modelis == eilutė 18 ⟶ 16: Siekdamas padidinti einamąsias išlaidas, Keynesas pasisakė už mažesnes palūkanų normas, kad sumažėtų dabartinės taupymo normos. Jei žemos palūkanų normos nesukels daugiau skolinimosi bei išlaidų, pasak Keyneso, vyriausybė galėtų užsiimti deficito išlaidomis, jog užpildytų spragą. == Kritika == Taupumo paradoksas dėl savo idėjų sulaukė daugybės neoklasikinių ekonomistų kritikos.<ref name="cfi6">{{cite web \|url=https://corporatefinanceinstitute.com/resources/knowledge/economics/paradox-of-thrift/#:~:text=Criticisms%20of%20the%20Paradox%20of%20Thrift&text=The%20neo%2Dclassical%20economists%20argue,at%20the%20prevailing%20market%20price \|title=What is the Paradox of Thrift? \|website=Corporate Finance Institute }}</ref> Jie teigia, kad vartotojų taupymą rinka vertina kaip pasiūlos neefektyvumo signalą. Vartotojai, taupantys ir neleidžiantys pinigų, siunčia signalą, kad jie neranda jiem patrauklių ir norimų įsigyti prekių ir paslaugų, vyraujančių rinkos kaina. Vengdami prekių ir paslaugų pirkimo, vartotojai verčia gamintojus mažinti kainą, arba keisti gaminamas prekes ir paslaugas.<ref>{{cite web \|url=https://www.phwealth.co.nz/knowledge/the-paradox-of-thrift \|title=The paradox of thrift. \|last=Donald \|date=2020 \|website=phwealth }}</ref> Taigi nevartojimas nesumažina būsimos produkcijos, o tik priverčia rinką optimizuotis. Todėl apskrito srauto modelyje nepaisoma [[Sėjaus dėsnis\|Sėjaus dėsnio]], kuris teigia, jog bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą – dėl didesnio taupymo sumažėjus paklausai, sumažės kainos, o tai skatins paklausą didėti.<ref>{{cite web\|url=https://books.google.lt/books/about/Malthus_and_His_Work.html?id=mSwAAAAAQAAJ&printsec=frontcover&source=kp_read_button&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false \|title=Malthus and His Work \|last=Bonar\|date= 1966}}</ref> Neoklasikai taip pat tvirtina, jog taupumo paradoksas nekreipia dėmesio į galimybę taupyti pajamas, kurias gali paskolinti bankai. Pasak jų, didesnis žmonių taupymas padidina bankų balansą, tuomet palūkanų normos paprastai krenta ir bankai gali teikti papildomas [[Vartojamoji paskola\|paskolas]], o tuo pačiu ir didinti žmonių investicijas.<ref>{{cite web \|url=https://economictimes.indiatimes.com/p/paradox-of-thrift/articleshow/19360577.cms?from=mdr \|title=Paradox of Thrift. \|website=The Economic Times }}</ref> Be to, J. M Keyneso teorija nepaiso infliacijos bei defliacijos galimybių. Jei dėl didesnių einamųjų išlaidų būsimos kainos augs atitinkamai, būsima gamyba ir užimtumas išliks nepakitę. Panašiai, jei dabartinis taupumas recesijos metu verčia kristi būsimas kainas, būsima gamyba ir užimtumas neturi mažėti, kaip prognozavo Keynesas.<ref name="invest2" /> Galiausiai, pagal standartinę neoklasikinę ekonomikos augimo teoriją, egzistuoja toks taupymo lygis, kuris yra būtinas ekonomikos augimui ir investicijoms į technologines naujoves bei kitas [[Darbo našumas\|produktyvumą]] didinančias prekes ir paslaugas. Dauguma šiuolaikinių inovacijų teorijų teigia, jog, norint pasiekti naujoves, reikia pasiekti ribinį kapitalo lygį. Technologinės naujovės gali žymiai padidinti bendrą produkcijos kiekį ekonomikoje.<ref name="cfi6" /> == Pavyzdžiai == Tarkime jaunas studentas nori nusipirkti naują automobilį, todėl kiekvieną mėnesį pradeda taupyti papildomus 100 eurų, kuriuos, kitu atveju, išleistų eidamas pavalgyti į kokį restoraną. Pasirinkdamas neišleisti šių 100 eurų, vaikinas neina pietauti, o todėl ir nesumoka padavėjai už jos paslaugas bei nepalieka arbatpinigių, kurie yra tam tikra pajamų dalis. Šiuo atveju, darbuotoja taip pat turi sumažinti savo vartojimą, kadangi uždirba mažiau. Pasak Keyneso, jei visuomenė laikytųsi šio taupymo modelio, tai remiantis daugiklio efektu, galiausiai sumažėtų vartotojų išlaidos ir lemtų mažesnes pajamas visiems. Realus taupumo paradokso pavyzdys yra [[2007–2008 m. finansų krizė\|didžiosios recesijos]] metu (~~2007 – 2008~~2007–2008) padidėjęs suaugusių vaikų (nuo 25 iki 29 metų) skaičius, kurie persikėlė gyventi pas tėvus. Tokių žmonių procentas padidėjo nuo 14 proc. 2005 m. iki 19 proc. 2011 m. Tai leido jiems sutaupyti pinigų nuomai, komunalinėms paslaugoms, baldams bei kitai įrangai. Nors šis sprendimas padėjo šeimoms sutaupyti pinigų, per šį laikotarpį ekonomika galėjo prarasti iki 25 milijardų dolerių per metus. Be to, trumpuoju laikotarpiu, šis jaunų žmonių pasirinkimas taupyti galėjo sulėtinti ne tik būsto rinką, bet ir turėti neigiamą įtaką mažmeninės prekybos, statybos ir gamybos pramonei.<ref name="gorb3" /> Pavyzdžiai rodo, kad taupymas gali sukelti nenumatytų pasekmių, nes vieno žmogaus vartojimas yra kito asmens pajamos.<ref>{{cite web \|url=https://muddywatermacro.wustl.edu/interest-rates-aggregate-demand-paradox-of-thrift \|title=Interest Rates, Aggregate Demand, and the Paradox of Thrift\|website=Muddy Water Macro }}</ref> Recesijos metu vartojimo sumažėjimas gali stabdyti ekonomikos atsigavimą. Tačiau pasak neoklasikų, ilgainiui iš individualių taupytojų sukauptų pinigų galima įsigyti kapitalo investicijoms - situacija, kai įmonės skolinasi kapitalui (pavyzdžiui mašinoms ar technologijoms) įsigyti. Taigi padidėjus taupymo normai, padidėja kapitalo investicijos. Toks kapitalo padidėjimas galiausiai lemia aukštesnį verslo našumą ir augimą. Kadangi ekonomistai daugiausia rūpinasi ilgalaikiu augimu, o ekonomikos teorija atkreipia dėmesį į teigiamus padidinto taupymo aspektus, taupumo paradoksas išlieka prieštaringa samprata.<ref name="gorb3" /> ▼ ▲Pavyzdžiai rodo, kad taupymas gali sukelti nenumatytų pasekmių, nes vieno žmogaus vartojimas yra kito asmens pajamos.<ref>{{cite web \|url=https://muddywatermacro.wustl.edu/interest-rates-aggregate-demand-paradox-of-thrift \|title=Interest Rates, Aggregate Demand, and the Paradox of Thrift\|website=Muddy Water Macro }}</ref> Recesijos metu vartojimo sumažėjimas gali stabdyti ekonomikos atsigavimą. Tačiau pasak neoklasikų, ilgainiui iš individualių taupytojų sukauptų pinigų galima įsigyti kapitalo investicijoms - – situacija, kai įmonės skolinasi kapitalui (pavyzdžiui mašinoms ar technologijoms) įsigyti. Taigi padidėjus taupymo normai, padidėja kapitalo investicijos. Toks kapitalo padidėjimas galiausiai lemia aukštesnį verslo našumą ir augimą. Kadangi ekonomistai daugiausia rūpinasi ilgalaikiu augimu, o ekonomikos teorija atkreipia dėmesį į teigiamus padidinto taupymo aspektus, taupumo paradoksas išlieka prieštaringa samprata.<ref name="gorb3" /> == Nuorodos == {{Išnašos\|2}} [[Kategorija:Ekonomikos teorija]]

Taupumo paradoksas: Skirtumas tarp puslapio versijų