Dievas: Skirtumas tarp puslapio versijų

5 916 pridėta baitų ,  prieš 3 metus
S
Atmestas 85.206.185.38 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pakeičiau mela i teisybe
Žymos: Atmesta Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
S Atmestas 85.206.185.38 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
Žyma: Atmesti
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Jupiter Smyrna Louvre Ma13.jpg|thumb|Romėnų dievo [[Jupiteris (mitologija)|Jupiterio]] statula [[Luvras|Luvre]]]]
: ''Šis straipsnis yra apie bendrą dievo sąvoką. Apie konkrečios religijos Dievą skaitykite [[:Kategorija:Dievai|atskiruose straipsniuose]].
: Dievas neegzistuoja, nes jis yra mitologinė butybė.
: ''Apie baltų mitologijos dangaus dievą – [[Dievas (mitologija)|Dievas]]''.
 
'''Dievas''' daugelyje [[religija|religinių ir mitinių sistemų]] yra antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas, dievai yra bene svarbiausi mitologinių sistemų veikėjai.
 
== Dievo samprata Vakarų religijotyroje ==
eilutė 13 ⟶ 16:
 
== Dievai mitologijose ==
Dievo paveikslai išvystytose religinėse-mitologinėse sistemose itin sudėtingi tiek struktūriškai, tiek dėl juose persipynusių dalių, bet dauguma jų savo šaknimis giliai siekia pirmykščius laikus. Ikiklasinės sanklodos visuomenėse dievų paveikslas nežinomas arba neryškus, ten vyrauja tikyba [[demonas|demonais]], [[dvasia|dvasiomis]] ir pan., o dievo sampratos greičiau tėra užuomazgos. Vienas seniausių dievo paveikslo šaltinių – [[kultūrinis didvyris|kultūrinio didvyrio]] mitologema. Kultūriniai didvyriai kaip ir vėlesni sutverėjai šiaip ar taip yra „veikėjai“, jiems priskiriami kokie nors tvėrimo, sutvėrimo veiksmai, kad ir patys paprasčiausi. Vėliau dievai taip pat dalijasi „veiksmais“, nors, kaip rodo etnologiniai duomenys, sudėtingesnėse sistemose jų „veikimas“ įgija antraplanį vaidmenį. Pvz., [[itelmenai]], viena seniausių Sibiro tautų, pasaulio sutverėju ir kūrėju laikomo Kutcho ne tik kad negarbino, bet priešingai – jis būdavo koneveikiamas, nes labai jau prastai sutvėręs žemę – pridaręs kalnų, taigą, prarajas, ugnikalnius. Kai kuriose mitologijose dievas-sutverėjas suvokiamas kaip būtybė, praradusi susidomėjimą kadais savo sukurtu pasauliu ir žmonija (''[[deus otiosus]]''), todėl į jį beprasmiška kreiptis su maldomis ir prašymais. Tokių „atitolusių dievų“ paveikslai ypač būdingi [[Afrikos tautų mitologija]]i. Daugelio indėnų tautų mitologijoje dievas-sutverėjas taip pat neatlieka svarbaus vaidmens arba jo visai nėra.
Kaip jis atrodo yra išgalvota. Paaiškinimas labai paprastas, nes jai jo niekas nemato tai kaip kiti zino kad jis yra tikras?
 
Vienas iš kitų svarbių dievo paveikslo šaltinių – dvasia-vadovė ir ganytoja [[iniciacija|iniciacijų]] apeigų metu. Šios dvasios vardu inicijuotiesiems būdavo skelbiami genties įstatymai, elgesio normos, priesakai dėl paklusnumo senoliams, dėl santuokinių santykių. Šis viršiausiojo genties dorovės prievaizdo paveikslas, nešantis didelį religinį-ideologinį krūvį, panašu, sudarė sąlygas susidaryti sudėtingesniam genties, tautos dievo vaizdiniui. Seniausiųjų dievų gamtiški bruožai (sąsajos su dangaus kūnais ir reiškiniais) ankstyvojoje istorinėje raidoje, panašu, neatliko svarbaus vaidmens. Tais atvejais, kai senosios tautos turi gamtiškais bruožais išreikštus dievus, jie dažniausiai susiję su žmogui pavojingais, šiurpiais gaivalais arba su ūkine veikla, tiesiogiai susijusia su gamta (medžioklė, žvejyba, derlingumas). Pvz., [[andamanai|andamanų]] mitologijoje dievas [[Pulugu]] susijęs su kasmetinių musoninių audrų griaunamąja galia, tungūzų-mandžiūrų Buga – žvėrių piemuo, medžioklės globėjas.
 
Daugiau ar mažiau susirutulioję dievų paveikslai atsiranda klasinėse visuomenėse. Dažnai tokiu laikotarpiu iškyla genties dievas, kurio vardu kaunamasi su kitomis gentimis, jis laikomas genties globėju, vedliu, karvedžiu. Jis veikia kaip genties sutelkėjas, užkariautos gentys priverčiamos pripažinti jo viršenybę. Tokius dievus turi karingos tautos – [[masajai]] (Ngajus), [[ašančiai]] (Tando), [[fidžiečiai]] mbau (Ndengėjus). Panašu, kad Mezoamerikos dievai [[Uicilopočtlis]], [[Teskatlipoka]], [[Icamna]], [[Kukulkanas]] taip pat buvo genčių dievais, lygiai taip daug [[keltai|keltų]] genčių turėjo savo dievus (aloborgai Alobroksą, aramikai Aramą, arvernai Arvernoriksą, briksantai Briksantosą, deksivatai deivę Deksivą, vokontai Vokontiją ir kt.). Pasak vienos teorijos, skirtingomis gentims susijungus į valstybę, tų genčių dievai įjungiami į bendrą dievų panteoną. Pavyzdžiui, daugybė Senovės Egipto dievų pradžioje buvo vietinių [[nomas|nomų]] dievybėmis, ir net centralizavus valstybę, jie išlaikė ryšius su savo „kilmės vieta“. Svarbiausia panteono dievybe tampa galingiausiojo nomo dievas. Panašiai dievų panteonai klostėsi ir senovės Mesopotamijoje. Senovės graikų, o juo labiau romėnų dievai labai įvairios kilmės – vieni jų ateina iš indoeuropietiškosios mitologijos lauko, o kiti – perimti iš seniau tose vietose gyvavusių tautų (Kretos-Mikėnų, Mažosios Azijos tautų, [[etruskai|etruskų]]). Tačiau ir antikinės Europos civilizacijoje dažnai išlieka ryškus tam tikro dievo santykis su jo kilmės vieta (pvz., Atėnų [[Atėnė]], Mikėnų [[Hera]], Arkadijos [[Artemidė]], Epidauro [[Asklepijus]]). Centralizuotose valstybėse dievai susiejami su valstybe – valdovas laikomas dievų pateptuoju, dievo sūnumi, iš dievų genealogijas veda kilmingųjų giminės, dievams paskirstomos veiklos sritys. Tiesa, tokie „valstybiniai panteonai“ galėjo gerokai skirtis nuo plačiosios liaudies mitologijos, kur dievai būdavo suvokiami stichiškiau, savaip perprantami. Liaudies mitologijoje ypač didelę svarbą turėjo [[mirštantis ir prisikeliantis dievas|mirštančio ir prisikeliančio dievo]] motyvas (egiptiečių [[Ozyris]], babiloniečių [[Tamūzas]], sirų [[Adonis]], frygų [[Atis]], frygų-trakų [[Dionizas]] ir kt.).
 
Nors iš esmės visose senųjų civilizacijų religijose sutinkamas politeistinis modelis, santykis tarp politeizmo ir monoteizmo dažniausiai nebūdavo griežtas: dažnai iš dievų tarpo būdavo išaukštinamas vienatinis Dievas arba visų dievų paveikslai suvedami į vienatinį Dievą (pvz., [[indų mitologija|indų mitologijoje]], ne taip ryškiai egiptiečių, graikų, japonų, babiloniečių mitologijose). Dogmatinė monoteizmo samprata atsirado abraominėse religijose – judaizme, islame ir krikščionybėje, tiesa, pastaroji buvo mažiau radikali ir pripažino Dievą apsireiškiant trimis hipostazėmis (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia).<ref>{{MITe|Токарев С. А.|боги}}</ref>
 
== Filosofiniai Dievo neakivaizdumo aiškinimai ==