[[1700]] m. [[lapkričio 30]] d. 8 140 žmonių kariuomenė, vadovaujama [[Karolis_I_(Anglija)|Karolio I]]XII, užpuolė Rusijos armiją, apsupusią švedų (dabar Estijos) Narvos miestą. Pagrindinėms švedų pajėgoms padėjo apie 2 500 vyrų miesto viduje. Rusijos armija turėjo ryškų kareivių pranašumą – jų buvo 37 000. To meto švedų šaltiniai teigė, kad rusų buvo net 80 000–100 000; šis skaičius galėjo būti įmanomas, priskaičiuojant ir civilius, padėjusius rusams, kareivių žmonas ir šeimas.
Švedų armijai vadovavo pats karalius, padedamas generolo [[Karlas Gustavas Renskioldas|Karlo Gustavo Renskioldo]], o rusams vadovavo [[Šarlis Eženas de Krua]]. Caras Petras I buvo išvykęs prieš keletą dienų.
Eilutė 24:
== Padariniai ==
Ironiška, tačiau šis mūšis puikiapuikiai iliustruoja patarlę „Gali pralaimėti mūšį, bet laimėti karą“. Šis pralaimėjimas paskatino Rusijos carą Petrą I reformuoti savo armiją. Jau po kelerių metų rusai buvo kur kas stipresnis priešininkas mūšio lauke. Kita vertus, šia pergale nepasinaudojo Švedijos karalius Karolis XII: nors generolai ir parlamentas jam patarė toliau persekioti rusus, jis nusprendė kovoti prieš [[Abiejų tautų respublika|Abiejų tautų respubliką]], kuri tada norėjo taikos. Jau po kelerių metų ATR karalius [[Augustas II]] buvo priverstas atsisakyti karūnos, tačiau Petras I, galėjęs laisvai tvarkytis savo valstybėje, sukūrė stiprią armiją, kuri [[1709]] metais [[Poltavos mūšis|Poltavos mūšyje]] nugalėjo Švediją, dėl to baigėsi Švedijos imperijos dominavimas, ir iškilo [[Rusijos imperija]].
