Simfonija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Sąskambių, garsų, tonų, spalvų harmoningas suderinimas. Šis terminas sutinkamas jau [[barokas|baroko]] epochoje, taip buvo vadinama [[opera|operų]] įžanginė muzika arba savarankiški, kelių kontrastingų dalių orkestriniai kūriniai. Simfonijos žanras susiformavo [[klasicizmas|klasicizmo]] epochoje XVIII a. antrojoje pusėje. Jos pradininkas – austrų kompozitorius [[Jozefas Haidnas]].

 

Simfonijos

paprastai būna keturių dalių, kur kas mažiau sukurta 3-jų ar 5-ių dalių simfonijų. Franco Šuberto „Nebaigtoji simfonija“ yra tik dviejų dalių. Dmitrijaus Šostakovičiaus 14-oji simfonija(Opus 135 sopranui, bosui, styginiams ir mušamiesiems), yra vienuolikos dalių.

Įprasta simfonijos struktūra:

 

# Finalas ''Allegro'' (greita dalis)

 

Žodis ''simfonija'' kilęs iš {{gr|συμφωνία, simfonia}} 'sąskambis', iš {{gr|syn-}} 'kartu' + {{gr|phōnē}} 'balsas, garsas'. Sąskambis – gražus, harmoningas daugelio vienu metu grojančių instrumentų skambėjimas.

 

Simfonijų pirmosios dalys, o kartais ir finalas yra kuriamos sonatinio ''allegro'' formoje, kurią sudaro:

# Ekspozicija (parodymas, skamba pagrindinė ir šalutinė temos)