Britanijos vyriausybėsvyriausybė [[1980]] m. nusprendė urbanizuoti rytinį Londono Docklandso rajoną. Prieš tai jis sudarė vieno didžiausių pasaulio uosto branduolį. Visų pirma, tai buvo tuo metu didžiausias visame pasaulyje projektas – numatyta per trejus metus visiškai urbanizuoti 300 tūkstančių kvadratinių metrų plotą ir pastatyti 24 pastatus, tarp jų – ir 60 aukštų dangoraižį „[[One Canada Square]]“, tuo metu aukščiausią Londono pastatą. Investuotojams, norintiems imtis projekto sukurti modernų architektūrinį pastatų kompleksą Šunų saloje – vietoje, vadinamoje „Canary Wharf“, buvo garantuoti sumažinti žemės mokesčiai ir suteikta daugybė lengvatų. Būtent ši vieta, vos prieš 20 metų vadinta „Thatcher ekonominės politikos stebuklu“ ir pavyzdžiu, kaip privati nekilnojamojo turto įmonė per trumpą laiko tarpą gali atnaujinti ir urbanizuoti ištisą miesto rajoną. Turėdama tokias garantijas, [[1987]] metais „[[Olympia & York]]“ perpirko statybos teises į „Canary Wharf“ projektą ir žemės sklypą iš amerikiečių investicijų konsorciumo, kuris jau buvo numojęs ranka į savo planus pradėti statybas. Pirmieji dangoraižiai buvo pabaigti statyti 1991 m., tačiau prieš pat „Canary Wharf“ rajono atidarymą Londono komercinio nekilnojamojo turto burbulas subliuško ir nekilnojamojo turto plėtotoja „Olympia & York“ išvysčiusi „Canary Wharf“ vietovę sugriuvo prislėgta milžiniškos skolų naštos.<ref>[http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1050&id=5153843] Verslo klasė – Nekilnojamasis turtas – rizika ir geriausiems.</ref>
