Parnidžio kopa: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
vikif. |
Žymos: Atmesta Vizualus redagavimas |
||
Eilutė 2:
[[Vaizdas:Nidos kopos 2008.jpg|thumb|260px|Parnidžio kopa]]
'''Parnidžio kopa''' – pustoma smėlio [[kopa]] [[Nida|Nidos]] pietuose, [[Kuršių Nerija|Kuršių Nerijoje]], 52 m virš jūros lygio. Ant kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė, [[1995]] m. pastatytas [[saulės laikrodis]]. Tik pastatytas jis buvo 12 metrų aukščio, 200 tonų svorio, tačiau [[1999]] m. [[gruodžio 4]] d. praūžęs [[Uraganas Anatolijus|uraganas „Anatolijus“]] apgadino laikrodį ir iki [[2011]] m. jo „rodyklės“ aukštis buvo perpus mažesnis.Laikrodis,
2011 m. laikrodis atstatytas. Laikrodžio autoriai [[Ričardas Krištapavičius]] ir [[Libertas Klimka]].<ref>[http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/jubilieju-pasitinkanti-saules-laikrodi-nidoje-states-libertas-klimka-tos-nakties-niekada-nepamirsiu-56-540155 Nidos Saulės laikrodžio jubiliejus]</ref>
Vietiniai gyventojai mano, kad pavadinimas kilęs nuo frazės „perėjusi per Nidą“, nes kopa kelis kartus „perkeliavo“ per Nidos gyvenvietę. 1675–1854 metais čia buvo užpustyti keturi Naglių kaimai. Taip pat kopos pavadinimas Parnidis reiškia kalną už ar prie Nidos.
Apie kopą veda 1,8 km Parnidžio pažintinis takas.
[[2011]] m. saulės laikrodis atstatytas. Tai 13,8 m aukščio akmens stulpas, sveriantis 36 tonas. Ant šalia jo iškilusių nedidelių pakopėlių, padengtų granito plokštėmis, iškaltos valandų ir pusvalandžių įraižos, taip pat po vieną kiekvienam mėnesiui, ir dar keturioms saulėgrįžoms ir lygiadieniams. <ref>http://www.lithuania.travel/lt/objektai/parnidzio-kopa-su-saules-laikrodziu-kalendoriumi-/488</ref> Saulės laikrodžio išvaizdą padiktavo pati gamta – čia nepamatysite jokios meninės išmonės, atidžiau įsižiūrėję suprasite, kad pakopėlių geometrija primena vėjo atpustomų senkopių smėlio sluoksnius.
[[2000 m.|2000]] m. pabaigoje Kuršių nerija buvo įtraukta į [[UNESCO]] pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūrinio kraštovaizdžio objektas.
Užkopę ant Parnidžio kopos, pateksite į baltųjų kopų buveinę. Tai vienintelė vieta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kur iki šiol yra išlikusi pustomų kopų grandinė. Ant kopos viršūnės įrengta regykla, kur atsiveria kvapą gniaužiantis Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų vaizdas. Lankytojai gali pasigėrėti pustomų kopų grožiu, Nidos panorama su švyturiu, plačiausia Kuršių nerijos vieta - [[Bulvikio ragas|Bulvikio ragu]], o giedrą dieną galima pamatyti ir rusiškoje nerijos dalyje plytinčius smėlynus bei kitoje [[Kuršių marios|Kuršių marių]] pusėje esantį [[Ventės ragas|Ventės ragą.]] Kai užslenka tirštesnis rūkas, aplinkiniai vaizdai išnyksta po paslapties širma.
Ši kopa pateko į Patricios Schultz knygą „[[:en:1,000_Places_to_See_Before_You_Die#:~:text=1%2C000%20Places%20to%20See%20Before%20You%20Die%20is%20a%202003,app%20debuted%20in%20December%202011.|1000 vietų, kurias turite pamatyti prieš mirtį]]“.
Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo baltosios kopos per metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m. rytų kryptimi. Baltosiomis kopomis jos yra vadinamos dėl šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikiančio kvarco, kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų. Taip pat, anot mokslininkų, vienas žmogus, lipdamas ar leisdamasis stačiais kopų šlaitais, išjudina kelias tonas smėlio, todėl keliautojams leidžiama judėti tik specialiais tam įrengtais takais.
Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Aplink Parnidžio kopą veda kone dviejų kilometrų pažintinis takas, kur atsiveria įspūdingi vaizdai - Kuršių marios ir senasis švyturys, daugiau nei 130 metų rodantis kelią jūra ir mariomis plaukiantiems žvejams bei išskirtinis pamario augalų ir gyvūnų pasaulis. Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: [[pajūrinė smiltlendrė]] (Ammophila arenaria), smiltyninė rugiaveidė (Elymus arenarius), [[Smiltyninis lendrūnas|smiltininis lendrūnas]] (Calamagrostis epigejos). Savo tvirtų šakniastiebių dėka šie augalai sugeba augti pajūrio smėlyje ir sulaiko vėjo pustomą smėlį. Todėl šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), [[Baltijinis pūtelis|baltijinis putelis]] (Tragopogon heterospermus), [[baltijinė linažolė]] (Linaria loeselii), pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus).
Per Kuršių nerija eina Baltijos – Baltosios jūros paukščių migracijos kelias, o Parnidžio kopa yra viena iš geriausių vietų stebėti rudenines ir pavasarines paukščių migracijas.
Tako pradžia – Tylos slėnis. Slėnio pradžioje stovi [[1991 m.|1991]] m. pastatytas koplytstulpis, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. [[2014 m.|2014]] m. slėnyje prie marių atidengta beveik 5 metrų aukščio ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti krėslą, įprasmina Kuršių nerijos pusiasalį supylusios milžinės Neringos legendą. Anot šią iniciatyvą kuravusių Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų, „Neringos krėslas“ yra ne tik meninė skulptūra, ant jo užlipti ir atsisėsti galės visi norintys. Skulptūros autorius – Albertas Danilevičius.
Pasukus nuo kelio, vedančio link Parnidžio kopos, galima pasiekti buvusią sklandymo mokyklos vietą (į pietvakarius nuo Nidos gyvenvietės). [[Nidos sklandymo mokykla]] – pagrindinė Lietuvos sklandytojų vasaros stovyklavietė, veikusi 1933–1939 metais ir parengusi daugiau kaip 500 sklandytojų-pilotų. Su šia mokykla susįję pasaulio rekordininkų [[:en:Ferdinand_Schulze|Ferdinando Schulzo]] (1927 m. nusklendė 60,2 km), Lietuvos rekordininko Alfredo Gyso (1938 m. ore išsilaikė 26 val. 30 min.) pasiekimai. Ant buvusio angaro pamatų 1978 m. pastatyta arka, žyminti buvusios sklandymo mokyklos vietą. 1998 metais, pažymint mokyklos 65 metų jubiliejų, atidengtas paminklinis akmuo lietuvių ir vokiečių sklandytojams.
Viena paslaptingiausių Kuršių nerijos vietų – [[Mirties slėnis]], esantis tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų. Mirties slėniu nuo seno vadinamas pilkųjų kopų masyvas pietinėje Kuršių nerijos nacionalinio parko Parnidžio draustinio dalyje. Prieš keletą dešimtmečių smėliakalniuose prie Grobšto rezervato ribos kažkas įkasė keliolika medinių kryžių, aptvėrė teritoriją medine tvorele ir pastatė ženklą, ant kurio buvo užrašas „Mirties slėnis“. Manoma, kad Mirties slėnis susijęs su 1870–1871 metais vykusiu Prūsijos ir Prancūzijos karu. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Parnidžio ir Sklandytojų kopų aplinka išties buvo panaši į dykumą, pustomą smėlio.
[[Vaizdas:Panorama nuo parnidzio kopos į pietvakariu puse.JPG |center|800px|Panorama nuo Parnidžio kopos į pietvakarių pusę]]
| |||