Armėnijos karalystė (viduramžiai): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
{{inuse}}
{{Infolentelė buvusi valstybė
|_noautocat = yes
eilutė 20 ⟶ 19:
|p1 = Arminijos emyratas
|vėliava_p1 =
|s1 = EldegizidaiBizantijos imperija
|vėliava_s1 = Byzantine_imperial_flag,_14th_century.svg
|s2 = Karso karalystė
|vėliava_s2 =
|image_coat =
eilutė 52 ⟶ 51:
774-775 m. armėnų sukilimo metu susidorojimas su Mamikonianų likučiais buvo ypač žiaurus, dėl ko galėjo iškilti Bagratuniai. Jie palaikė palyginus šiltus santykius su arabais ir nedalyvavo daugumoje sukilimų. Dėl to jie išvengė persekiojimų ir sunaikinimų. Tuometinis jų lyderis [[Ašotas Msakeris]] 804 m. iš arabų gavo kunigaikščio titulą. 826 m. mirdamas jis paliko savo valdas sūnums [[Bagratas II|Bagratui II]] ir [[Smbatas Išpažinėjas|Smbatui Išpažinėjui]]. 850 m. jie, kartu su Vaspurakano kunigaikščiu Ašotu Artsruniu sukilo prieš arabus, tačiau sukilimas vėl buvo žiauriai numalšintas.
 
Smbato sūnus [[Ašotas I]] ėmė konsoliduoti valdžią savo tėvonijoje [[Taikas|Taiko regione]] ir pradėjo armėnų išsivadavimo iš arabų kovą. Į sąjungą atėjo [[Bizantijos imperija]], kuri stengėsi paremti krikščionių kovą prieš musulmonus, o kartu tikėjosi religinės sąjungos tarp Rytų krikščionių ir Armėnų bažnyčių. Sėkmingai laviruodamas trap Kalifato ir Bizantijos, Ašotas galiausiai gavo pripažinimą iš abiejų šių imperijų, ir [[Bagaranas|Bagarano mieste]] 884 ar 885 m. karūnavosi Armėnijos karaliumi. Jį kaip siuzereną pripažino kiti galingi armėnai kunigaikščiai: Vaspurakano Artsruniai ir Siuniko Siuni dinastija.
 
===Įtvirtinimas===
890 m. Ašotui mirus, sostą paveldėjo jo sūnus [[Smbatas I]]. Jis savo sostine padarė [[Širakavanas|Širakavaną]]. Jis toliau stengėsi palaikyti gerus santykius tiek su Kalifatu, tiek su Bizantija, tačiau tuo pačiu siekė galutinai atsikratyti arabų valdžios Armėnijos kalnyne. Tuo metu [[Dvinas|Dvine]] vis dar rezidavo Arminijos emyrai, kurio pareigas užėmė [[Muhammad ibn Abi'l-Saj]]. Smbatas paėmė Dvino miestą, išvydamas emyrą. Muhamadas savo galios centrą perkėlė į rytus, į Azerbaidžaną (dab. šiaurės Iranas), o jo pradėta dinastija vadinama [[Sadžidai]]s.
 
Sadžidai nesusitaikė su šiuo pralaimėjimu ir neatsisakė interesų Armėnijoje. 901 m. į valdžią atėjus [[Yusuf Ibn Abi'l-Saj]], šis pasinaudojo Armėnijos galingųjų giminių tarpusavio nesutarimais. Kadangi Bagratuniai nesutarė su [[Vaspurakanas|Vaspurakano]] Arcruniais, Sadžidai palaikė pastarųjų pusę, o 908 m. karūnavo [[Gagikas Arcrunis|Gagiką Arcrunį]] [[Vaspurakano karalystė|Vaspurakano karaliumi]]. Tada nusiaubė visą Armėniją ir 914 m. paėmė Smbatą į nelaisvę, kuri jis nukankintas mirė.
 
Šis Sadžidų poelgis naujai suvienijo armėnų kunigaikščius. Vaspurakano karalius perėjo į Bagratunių pusę. Bizantija taip pat įsijungė į karą, palaikydama Armėnijos pusę. Tuometinis Smbato įpėdinis buvo [[Ašotas II]], kuris suvienijo armėnų kunigaikščius ir Bizantiją į bendrą kovą prieš arabų valdžią. Karas baigėsi galutiniu Sadžidų pasitraukimu iš Armėnijos, o Ašotui 919 m. buvo suteiktas titulas [[Šachanšachas]], t.y. "karalių karalius", taip patvirtinant jo aukščiausią valdžią visame regione.
 
===Klestėjimas===
[[vaizdas:Bagratid_Armenia,_962-1064.gif|thumb|left|Armėnija X a. II pusėje]]
Nuo 919 m. Amėnija patyrė stabilumo laikotarpį, kada galėjo vystytis valstybingumas, suklestėti menas ir kultūra. Arabų Kalifato interesai regione buvo nusilpę, Bizantija kovojo su arabais Sirijoje [[Hamdanidai]]s. Todėl Armėnija buvo palikta likimo valiai ir galėjo vystytis nepriklausomai.
 
Ašoto II įpėdinis buvo [[Abasas I]], kuris perkėlė sostinę į [[Karsas|Karsą]]. Nuo 961 m. į valdžią atėjęs [[Ašotas III]] sostinę perkėlė dar kartą, ir ją galutinai įtvirtino [[Ani]] mieste. Ši vieta labai tiko dėl savo strateginės padėties: ji buvo karalystės geografiniame centre, netoli nuo svarbiausių prekybinių kelių ir kartu ganėtinai sunkiai prieinama. Ani greitai tapo politiniu, kultūriniu ir religiniu Armėnijos centru.
 
Karalystė politiškai nebuvo visiškai vieninga. Centrinė valdžia iš esmės apėmė tik [[Airaratas|Airarato]] istorinį regioną, kai tuo tarpu Armėnijos periferijose susikūrė beveik nepriklausomos karalystės. Dalyje jų (pvz. [[Karso karalystė]], [[Taširo karalystė]], [[Taiko karalystė]], [[Tarono karalystė]]) įsitvirtino Bagratunių giminės atšakos. Kitose, kaip kad [[Vaspurakano karalystė]]je, [[Siuniko karalystė]]je ar [[Arcacho karalystė]]je liko valdyti senosios giminės - [[Arcruniai]], [[Siuni dinastija]], [[Ašanšachai]] ir kiti.
 
===Žlugimas===
Armėnijai patiriant stabilumo ir klestėjimo laikotarpį, stiprėjo ir vakarinė jos kaimynė [[Bizantijos imperija]]. Ji turėjo interesų šiame krašte ir siekė plėsti savo teritorijas Armėnijos sąskaita. Jau 967 m. prie Bizantijos prisijungė pirmoji armėniška valstybė - [[Tarono karalystė]]. Nuo XI a. pradžios Armėnijos pietines sienas siaubė tiurkai nomadai, dėl ko kai kuriems Armėnijos karaliams Bizantija atrodė kaip stabilumo garantas. 1016 m. prie Bizantijos prisijungė [[Vaspurakano karalystė]].
 
1017 ar 1020 m. mirus Armėnijos karaliui [[Gagikas I|Gagikui]], valdžią dalinosi jo sūnūs [[Havhanas Smbatas]] (rezidavo Ani) ir [[Ašotas IV]] (turėjo Dviną). Jie praleido nuolatiniame kare su sustiprėjusiais musulmonais ([[Šadadidai]]s) ir klajokliais tiurkais. Abiems broliams mirus 1040 ir 1041 m., Bizantija pareiškė savo teises į Armėniją. Paskutinysis valdovas [[Gagikas II]] buvo priverstas atiduoti Armėniją Bizantijai, už tai gaudamas domeną Kapadokijoje. 1045 m. Armėnijos karalystės didžioji dalis buvo inkorporuota į Bizantijos sudėtį. Nepriklausomybę išsaugojo tik kelios periferinės karalystės rytuose ir šiaurėje: Karso, Taširo, Siuniko ir Arcacho.
== Taip pat skaitykite ==
{{Armėnijos istorija nuo viduramžių}}
* [[Armėnijos istorija]]
* [[Bagratuniai]]
 
== Nuorodos ==
{{stub}}
[[Kategorija:Armėnijos istorija]]