Modernas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Obivan Kenobi (aptarimas | indėlis)
S →‎Įtaka architektūrai: Postmodernizmas – XX a. pab. reiškinys, nelabai galėjo pakeisti XX a. pr. vyravusį moderną
Obivan Kenobi (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 2:
[[Vaizdas:Casabatllo2.jpg|thumb|250px|right|A. Gaudi architektūra. 1906 m.]]
 
'''Modernas''' ({{fr|moderne}} – šiuolaikinis), kitaip '''Artart nouveau''', '''Jugendstiljugendas''') – [[XIX a.]] pabaigos ir [[XX a.]] pradžios architektūros ir dailės stilius, paplitęs Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mene. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija.
 
== Stiliaus pradžia ==
Ši meno kryptis populiariausia buvo baigiantis XIX a. ir XX a. pradžioje, jai būdingas tiesių linijų ir kampų atsisakymas, akcentuojant lenktas natūralias gamtos linijas. Moderno laikotarpiu daug dėmesio skirta naujų technologijų, ypač architektūroje, naudojimasnaudojimui.
 
Įvairiose šalyse ši kryptis vadinta skirtingai. [[JAV]] modernas buvo vadinamas Tiffany„Tiffany“ stiliumi, pagal dailininko L.K. Tiffany pavardę, [[Prancūzija|Prancūzijoje]] – „art-nouveau“ (naujas menas) ar netgi „fin de siecle“ (pažodžiui „amžius„amžiaus pabaiga“), [[Vokietija|Vokietijoje]] – „jugendstil“jugendu (jaunas''Jugendstil'' stilius– „jaunatviškas stilius“), pagal [[1896 m.]] įkurto iliustruoto žurnalo „Die Jugend“ pavadinimą, [[Austrija|Austrijoje]] „secessionsstil“secesija (''Secessionsstil''), [[Anglija|Anglijoje]] „modern style“, [[Italija|Italijoje]] „liberty“ stiliumi ir taip toliau.
 
1860–1870 m. Europoje vyravo eklektiškas stilius, kuriam buvo būdingas prieš tai vyravusių meno krypčių detalių pakartojimas ir jų jungimas tarpusavyje. [[1880 m.]] menininkų darbuose pradėjo ryškėti naujos krypties požymiai, su eklektika supriešinantys naujas meninės išraiškos priemones. Ryškiausiu moderno bruožu tapo griežtų linijų ir kampų atsisakymas, pirmenybę teikiant švelnioms lenktoms linijoms.
Eilutė 18:
Moderno architektūroje taip pat atsisakyta stačių kampų ir griežtų linijų, naudota daug metalo ir stiklo, taikytos naujausios to meto technologijos. Moderno stiliaus pastatai išsiskiria įvairių formų ir dydžių langais, puošniomis durimis. Jų [[dekoras|dekoravime]] vyrauja gamtos motyvai, geometriniai ornamentai.
 
Moderno achitektaiarchitektai siekė sukurti ne tik estetiškai patrauklius statinius, bet daug dėmesio skyrė ir funkcionalumui, taip pat – ir interjerui, siekta šių elementų vientisumo. Visi pastato konstrukciniai elementai buvo meniškai apipavidalinami.
 
Vienas pirmųjų moderno atstovų architektūroje buvo belgas [[Victor Horta|Viktoras Horta]] (1861 m. – 19471861–1947 m.). Savo projektuose jis aktyviai naudojo naujas medžiagas, ypač stiklą ir metalą. Pagrindinėms pastatų konstrukcijoms, pagamintoms iš geležies, architektas suteikdavo neįprastas formas, primenančias nerealius, fantastinius augalus. Viskas kurta vieningu stiliumi – laiptų turėklai, šviestuvai, kabantys palubėse, netgi durų rankenos.
 
[[Vaizdas:Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai Kaune.JPG|thumb|250px|right|Lietuviškas modernas – T. L. S. korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (dabar – Vaikų ir jaunimomoksleivių laisvalaikio rūmai) Kaune [[Žaliakalnis|Žaliakalnyje]]]]
 
Prancūzijoje moderno atstovu tapo Ektoras[[Hector Guimard|Hektoras Gimaras]], sukūręs daug įžymių pastatų, bene labiausiai žinomas jo architektūrinis kūrinys – [[Paryžiaus metropolitenas|Paryžiaus metro]] paviljonai. Vienas žymiausių, ir bene labiausiai nuo klasikinės architektūros sampratos nutolęs architektas, buvo katalonas [[Antoni Gaudi|Antonijus Gaudi]]. Jo sukurti pastatai [[Barselona|Barselonoje]] (Katalonija, Ispanija) taip organiškai įsilieja į aplinkos peizažą, kad atrodo lyg būtų sukurti gamtos, o ne žmogaus rankų.
 
Moderno stilius turėjo labai daug įtakos ir individualių gyvenamųjų namų, vilų, verslo ir netgi pramonės pastatų statybai. Bene didžiausia naujovė moderno architektūroje buvo eklektiškų bei klasikinių [[fasadas|fasado]] puošybos elementų atsisakymas. Todėl moderno archtektūrojearchitektūroje negalima išskirti pastatų konstrukcijų ir pastatų dekoravimo. Moderno puošnumo pagrindas – estetiškos formos, kartais priverčiančios pamiršti apie jų tikrąją paskirtį.
 
Labai didelę reikšmę namo struktūroje turėjo ir vidinių erdvių sukūrimas, pasireiškęs plastiškomis formomis. Moderno pastatų fasadai pasižymi dinamiškomis ir aptakiomis formomis, kartais labai panašiomis į gamtos reiškinius (pagrindiniai A. Gaudi pastatai yra Katalonijoje ir keletas žymių Ispanijoje, V. Hortos ir Van[[Henry Clemens van de Velde|A. K. van de Veldės]] kūriniai Belgijoje, [[Fiodoras Šechtelis|F. O. Šechtelio]] – Rusijoje).
 
Kai kurie moderno architektai pirmenybę vis tik teikė funkcionalumui, siekdami išryškinti pastatų konstrukcinius ypatumus, pabrėžti masės ir apimties santykį ([[Otto Wagner|O. Vagnerio]] ir Chormano[[Josef Hoffmann|J. Hofmano]] pastatai Austrijoje, [[Peter Behrens|P. BerensoBėrenso]] – Vokietijoje, [[Auguste Perret|O. PerrePerė]] – Prancūzijoje).
 
Buvo architektų, kurie dirbdami moderno stiliumi laikėsi ir kitokių principų. Jie vadinti Glazgo mokyklos atstovais. Stiliaus savitumas, kurį į moderno stilių įnešė Glazgo mokyklos architektai, pasireiškė gana griežtų geometrinių formų supinymusupynimu su „kreivų linijų“ dekoratyviais elementais. Pastatai, interjerai ir baldai, sukurti ryškiausio Glazgo mokyklos atstovo [[Charles Rennie Mackintosh|Č. R. Makintošo]] tapo XX a. trečio dešimtmečio modernizmo funkcionalumo pradžia. Aiškios geometrinės formos turėjo lemiamos įtakos moderno stiliui formuojantis Austrijoje ir Vokietijoje.
 
Kelis dešimtmečius vyravusį moderno stilių pakeitė [[Art deco|art deco]] ir [[modernizmo architektūra]].