Jovanas Vladimiras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 49:
Valdymo pradžioje kovojo su [[albanai|albanų]] gentimis, kurios grėsė vakarinėms karalystės sienoms, išplėtė valstybės ribas užimdamas [[Kotoras|Kotoro]] ir [[Škoderis|Škoderio]] miestus, pastarasis tapo sostine. Buvo labai pamaldus ir daug dėmesio skyrė valstybės religiniams reikalams: pastatė keletą bažnyčių ir pavedė slavų klerui užsiimti žmonių švietimu. Kovojo su erezijomis, ypač su bogomilų sekta.
997 m. Konstantinopolyje nelaisvėje mirė Bulgarijos caras Romanas I. Sostą užėmė bulgarų kariuomenės vadas Samuilas. Samuilas tęsė kovą dėl pirmenybės su Konstantinopoliu. Jis pradėjo ilgą karinę kampaniją, įsiverždamas į Bizantijos ir jos sąjungininkų teritoriją. 997 m. ar 998 m. bulgarai įsiveržė į Duklią ir nesunkiai užėmė jos sostinę. Pasak Duklios popo kronikos Jovanas Vladimiras su savo kariuomene pasitraukė į kalnus ir iš ten organizavo pasipriešinimą. Ten esą buvo pilna gyvačių, tačiau, pasak legendos, nei valdovas, nei jo kariai nenukentėjo nuo gyvačių įkandimų, nes jų nuodai Dievo valia buvo nenuodingi.<ref>Duklios popo kronika (Ljetopis Popa Dukljanina) [http://homepage.mac.com/paulstephenson/trans/lpd2.html Cap. XXXVI]. 2011-05-14 [https://web.archive.org/web/20110514005239/http://homepage.mac.com/paulstephenson/trans/lpd2.html kopija interneto archyve].</ref> Samuilas atsiuntė Vladimirui pasiuntinį, kuris pareikalavo pasiduoti, tačiau Jovanas Vladimiras atsisakė.
Duklia buvo aneksuota, o Jovanas Vladimiras buvo priverstas atsisakyti sosto ir įkalintas Prespoje. Bulgarijos siuzerenitetą taip pat pripažino kitos serbų kunigaikštystės - Raška, Bosnija ir Zahumljė.<ref name=balkans/> Pagal žodinę tradiciją, kuri tik XII a. buvo užrašyta viduramžių kronikoje, Jovano Vladimiro įkalinimo Prespoje metu jį įsimylėjo caro duktė Kosara. Kosara įtikino tėvą leisti jai ištekėti už Jovano Vladimiro. Po vedybų Samuilas grąžino jam sostą, bet šalį padalino - Duklią su Diuresiu atidavė Jovanui Vladimirui, o Travuniją - jo dėdei Dragomirui.<ref>T. Wasilewski: Historia Bułgarii. Wrocław: Ossolineum, 1988, p. 69-70. ISBN 83-04-02466-7.</ref><ref>W. Gjuzelew: Bułgarskie średniowiecze. W: Bułgaria. Zarys dziejów. I. Dymitrow (red.). Warszawa: Książka i Wiedza, 1986, p. 55. ISBN 83-05-11583-6.</ref> Jovanas Vladimiras tapo Bulgarijos vasalu.
| |||