Jovanas Vladimiras: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 51:
997 m. Konstantinopolyje nelaisvėje mirė Bulgarijos caras Romanas I. Sostą užėmė bulgarų kariuomenės vadas Samuilas. Samuilas tęsė kovą dėl pirmenybės su Konstantinopoliu. Jis pradėjo ilgą karinę kampaniją, įsiverždamas į Bizantijos ir jos sąjungininkų teritoriją. 997 m. ar 998 m. bulgarai įsiveržė į Duklią ir nesunkiai užėmė jos sostinę. Pasak Duklios popo kronikos Jovanas Vladimiras su savo kariuomene pasitraukė į kalnus ir iš ten organizavo pasipriešinimą. Ten esą buvo pilna gyvačių, tačiau, pasak legendos, nei valdovas, nei jo kariai nenukentėjo nuo gyvačių įkandimų, nes jų nuodai Dievo valia buvo nenuodingi.<ref>Duklios popo kronika (Ljetopis Popa Dukljanina) [http://homepage.mac.com/paulstephenson/trans/lpd2.html Cap. XXXVI]. 2011-05-14 [https://web.archive.org/web/20110514005239/http://homepage.mac.com/paulstephenson/trans/lpd2.html kopija interneto archyve].</ref> Samuilas atsiuntė Vladimirui pasiuntinį, kuris pareikalavo pasiduoti, tačiau Jovanas Vladimiras atsisakė. Vienas serbų kilmingasis pasižadėjo Bulgarijos carui perduoti karalių, tačiau Vladimiras, sužinojęs apie sąmokslą, nusprendė pasirodyti pats, kad būtų išvengta kraujo praliejimo. Samuilas Jovaną Vladimirą suėmė ir tęsė savo žygį per Duklią, sugriovė ir nusiaubė Kotorą ir [[Ulcinis|Ulcinį]], per [[Dalmatija|Dalmatiją]] pasiekė [[Zadaras|Zadarą]], pakeliui sunaikindamas daugybę gyvenviečių.
 
Duklia buvo aneksuota, o Jovanas Vladimiras buvo priverstas atsisakyti sosto ir įkalintas Prespoje. Bulgarijos siuzerenitetą taip pat pripažino kitos serbų kunigaikštystės - Raška, Bosnija ir Zahumljė.<ref name=balkans/> Pagal žodinę tradiciją, kuri tik XII a. buvo užrašyta viduramžių kronikoje, Jovano Vladimiro įkalinimo Prespoje metu jį įsimylėjo caro duktė Kosara. Kosara įtikino tėvą leisti jai ištekėti už Jovano Vladimiro. Po vedybų Samuilas grąžino jam sostą, bet šalį padalino - Duklią su Diuresiu atidavė Jovanui Vladimirui, o Travuniją - jo dėdei Dragomirui.<ref>T. Wasilewski: Historia Bułgarii. Wrocław: Ossolineum, 1988, p. 69-70. ISBN 83-04-02466-7.</ref><ref>W. Gjuzelew: Bułgarskie średniowiecze. W: Bułgaria. Zarys dziejów. I. Dymitrow (red.). Warszawa: Książka i Wiedza, 1986, p. 55. ISBN 83-05-11583-6.</ref> Jovanas Vladimiras tapo Bulgarijos vasalu.
 
Tolimesniame Bulgarijos ir Bizantijos konflikte Jovanas Vladimiras laikėsi neutraliai, šalyje įsivyravo taika ir suklestėjo kultūrinis-bažnytinis gyvenimas.
Eilutė 57:
1014 m. birželio 29 d. Samuilas buvo sumuštas [[Bazilijus II Bulgarmušis|Bazilijaus II]]-ojo Kleidiono mūšyje ir po keleto mėnesių spalio 6 d. mirė. Bulgarijos sostą užėmė jo sūnus Gavriilas Radomiras, kuris tęsė karą su Bizantija. Bazilijus II-asis pasikvietė Ivaną Vladislavą, kurio tėvą Aroną 987 m. buvo nužudęs caras Samuilas. Mainais pasiūlęs turtus Bazilijus pasiūlė jam nužudyti naująjį carą. Vladislavas nusprendė pasinaudoti Bizantijos pasiūlymu ir atkeršyti už tėvą - mežioklės metu jis nužudė savo pusbrolį ir užėmė Bulgarijos sostą.
 
Siekdamas apsisaugoti nuo galimos grėsmės iš vakarų naujasis caras 1016 m. išsikvietė į Prespą savo vasalą Jovaną Vladimirą. Gali būti, kad jis bijojo Jovano Vladimiro keršto dėl jo žmonos brolio nužudymo.<ref>T. Wasilewski: Historia Bułgarii. Wrocław: Ossolineum, 1988, p. 67. ISBN 83-04-02466-7.</ref> Kunigaikštis ruošėsi vykti pas siuzereną, tačiau jo žmona Teodora Kosara nepasitikėjo brolio žudiku ir bijodama dėl savo vyro gyvybės pas carą išvyko pati. Ivanas Vladislavas ją priėmė ypač širdingai, be to, saugumą garantavo Bulgarijos patriarchas Davidas, taigi Jovanas Vladimiras ryžosi keliauti į caro dvarą. Caras buvo išsiuntęs karius į pasalą, jie turėjo nužudyti Jovaną Vladimirą dar iki atvykstant, tačiau pasak legendos Dievas jam padėjo saugiai pasiekti Prespą. 1016 m. gegužės 22 d. atvykęs Jovanas Vladimiras nuėjo į cerkvę pasimelsti. Carui supratus, kad pasala nepavyko, jis nusiuntė karius su nurodymu nužudyti Jovaną Vladimirą. Kariai jį nukirsdino. Pasak vienos legendos kunigaikštis paėmė savo nukirstą galvą, sėdo ant žirgo ir nujojo į cerkvę. Ten jis nulipo nuo žirgo, tarė "Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą" ir mirė. Tai įvyko 1016 m. gegužės 22 d. Jis nedelsiant buvo palaidotas toje pačioje bažnyčioje Prespoje, šalia kurios buvo nužudytas. Neva tik po daugybės stebuklų, nutikusių su kunigaikščio kūnu, jis palaikus perdavęs Kosarai.
 
Jovano Vladimiro sostą užėmė Travunijos kunigaikštis Dragomiras, kuris suvienijo abi karalystes.
Eilutė 63:
Ivanas Vladislavas mirė po dviejų metų 1018 m. vasarį [[Duresis|Duresio]] apgulties metu. Pagal vieną iš versijų, užrašytą "Duklios popo metraštyje", kai jis sėdo valgyti savo stovykloje netoli Duresio, jį užpuolė riteris, kurį caras atpažino kaip nužudytąjį kunigaikštį Vladimirą. Išsigandęs jis puolė šauktis pagalbos, bet niekas neskubėjo jam į pagalbą. Nežinomas riteris jį mirtinai sužeidė.<ref>S. Runciman: A history of the First Bulgarian Empire. Londyn: George Bell & Sons, 1930. P.248. OCLC 832687.</ref>
 
Našlė perkėlėpo Jovanokelių Vladimirometų atgavusi vyro palaikus perkėlė juos į Duklios pietryčiuose, Krajinoje, esančią Dievo motinos cerkvę.<ref>Ch. Cawley: [http://fmg.ac/Projects/MedLands/MONTENEGRO.htm Medieval Lands]. Foundation for Medieval Genealogy, 2006–2007.</ref> Vėliau1215 m. palaikai buvo perkelti į Diuresį, kur išbuvo iki 1381 m., kai buvo vėl perkelti į jo vardo vienuolyną netoli [[Elbasanis|Elbasanio]]. 1995 m. Jovano Vladimiro palaikai perkelti į katedrą Tiranoje. Jovano Vladimiro palaikai laikomi relikvijomis, kurios traukia maldininkus, ypač jo vardo dieną, kai palaikai išnešami į bažnyčią netoli Elbasanio.
 
Vladimiro kryžius, kuris jį laikęs tuo metu, kai buvo nukirsdintas, taip pat laikomas [[relikvija]] ir tradiciškai saugomas Androvičių šeimos Velji Mikuličių kaime pietryčių Juodkalnijoje. Kryžius tikintiesiems rodomas tik per [[Sekminės|Sekmines]], kai jis yra nešamas [[procesija|procesijoje]] į Rumijos kalno viršūnę. Jovanas Vladimiras laikomas pirmuoju serbų šventuoju, [[Baras (miestas)|Baro]] miesto [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]] globėju. Jo pirmoji hagiografija, kuri neišliko, buvo parašyta greičiausiai tarp 1075 ir 1089 m. Jos sutrumpinta versija lotynų kalba išliko Duklios popo kronikoje.