Mėnulis (mitologija): Skirtumas tarp puslapio versijų

2 pridėti baitai ,  prieš 16 metų
S
nėra keitimo aprašymo
S (Straipsnis 'Mėnulis (dievas)' pervadintas į 'Mėnulis (mitologija)')
S
'''Mėnesis'''
'''Mėnesis'''<br>'''Mėnulio dievas''', '''Mėnuo''', '''Mėnesys''', '''Mėnesėlis'''
 
'''Mėnesis'''<br>'''Mėnulio dievas''', '''Mėnuo''', '''Mėnesys''', '''Mėnesėlis'''
 
Mėnulis - nakties šviesos Dievas, laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius. Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę ir tamsoje slankiojančias piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų. Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų.
 
[[Saulė (deivėmitologija)|Saulės]] vyras, jis buvo mažiau svarbus negu Saulė motina, gyvybės pažadintoja, žemės atgaivintoja. Saulė savo šiluma suteikianti Žemei pirmąsias gyvybės užuomazgas, o Mėnulis ją apvaisina ir gaivina. Kai kur Mėnulis vadinamas Saulės broliu arba Sauliabroliu. Sauliabroliai - balti stulpai, susidarantys abiejose Saulės pusėse prieš saulėlydį ir reiškiantys oro pasikeitimą. Dar Mėnuo vadinamas tėvu, tėveliu, globojančiu skriaudžiamas merginas, našlaites, klaidžiojantiems parodydavo kelią. Tėvelį žmonės prašydavo atitolinti nuo žmonių ligas, badą, gaisrus, karus, skendimą vandenyje.
 
Mėnulis įvairiuose pasaulio kraštuose žmones sudomino jau akmens amžiuje. Pirmiausia pastebėtos besikeičiančios Mėnulio fazės, jų ryšys su oro kaita, vandenų potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi Mėnulio piešiniai ant uolų, kaulo, akmenų žinomi iš paleolito laikų (piešti maždaug prieš 20 000 - 30 000 metų). Greičiausiai, tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.