Agliutinacinė kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Agliutinacinių kalbų afiksai lengviau atskiriami nuo šaknų, nei [[Fleksinė kalba|fleksinių kalbų]] afiksai, jose ir formų [[Kaityba (kalbotyra)|kaitybos]], ir formų [[Žodžių daryba|darybos]] afiksai turi tik vieną apibrėžtą [[gramatika|gramatinę]] reikšmę, pvz., [[Vengrų kalba|vengrų]] k. [[abliatyvas]] ''várostól'' 'iš miesto' ir ''városoktól'' 'iš miestų', kur ''város'' yra šaknis, -''tól -'' abliatyvo, ir ''-k-'' – [[Daugiskaita|daugiskaitą]] žyminti priesaga. Dėl šios priežasties agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų [[Sinonimas|sinonimika]], nei [[Homonimai|homonimija]]. Vienas būdingų agliutinacinių kalbų požymių – [[balsis|balsių]] harmonija, arba [[sinharmonizmas]] (žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio). Vidinės fleksijos (balsių ar priebalsių kaitos šaknyje) šios kalbos neturi. [[Vardažodis|Vardažodžiai]] ir [[Veiksmažodis|veiksmažodžiai]] agliutinacinėse kalbose yra sudaryti iš šaknų ir po jų ar prieš jas vienas po kito einančių afiksų, tad dažnai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose yra gana ilgos.