Šešių dinastijų laikotarpis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Bizonas (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S Automatinis kabučių taisymas
Eilutė 1:
{{Kinijos istorija}}
 
'''Šešių dinastijų laikotarpis''' - bendras pavadinimas Kinijos dinastijoms, valdžiusioms Kinijos Pietuose susiskaldymo laikotarpiu [[III amžius|III]]-[[VI amžius|VI]] a. po [[Han dinastija|Han dinastijos]] žlugimo. Visas laikotarpis Vakarų istorikų kartais apibendrintai vadinamas "viduramžiais"„viduramžiais“, taip pat - "didžiąja„didžiąja sumaištimi"sumaištimi“. Šiuo etapu Kinijoje būta įvairių valstybių:
 
*"Šešios„Šešios dinastijos"dinastijos“ - tai dinastijos, susiskaldymo laikotarpiu valdžiusios Pietuose.
*[[Vakarų Dzin]], kuriai skilus prasideda [[Pietinių ir šiaurinių dinastijų laikotarpis]].
*Šiaurėje gyvavusios ne kinų tautų valstybės.
 
==Glausta "viduramžių"„viduramžių“ chronologija==
"Geltonųjų raiščių" sukilimą malšinusios kariuomenės vadai galiausiai perėmė valdžią Kinijoje. Vienas iš vadų buvo [[Cao Cao]]. Jis įtikino imperatorių perkelti sostinę, kad ją galėtų saugoti karo vadai. Taip paskutinysis Rytų Han imperatorius tapo Cao Cao marionete. Tačiau Cao Cao mirė nespėjęs suvienyti šalies. Po jo valdžią perėmęs sūnus Cao Pi privertė imperatorių atsisakyti sosto ir pasiskelbė pirmuoju '''Vei''' (Wei) karalystės valdovu. Cao Cao imperatoriumi paskelbtas po mirties. Paprastai ši valstybė vadinama ''Cao Vei'' (曹魏 [[III amžius|220-265]] m.).
Drauge su Cao Vei gyvavo dar dvi karo vadų įkurtos valstybės: '''Han''', dažniau vadinama ''Šu Han'' (Shu Han 蜀漢 221-264 m.), ir '''U''' (Wu), arba ''Rytų U'' (東吳). Periodas, kai gyvavo šios trys valstybės, vadinamas '''Trijų valstybių''' periodu (žr. [[Trys valstybės (Kinija)]]).
Eilutė 38:
*Čen.
 
Visos šios valstybės buvo į pietus nuo [[Jangdzė]]s. Šis grupavimo būdas atsirado iš veikalo "Jiànkāng„Jiànkāng Shílù"Shílù“ (建康实录), parašyto Tang dinastijoje.
 
Bendrą valdovų liniją turėjo šios dinastijos:
Eilutė 51:
Nors politiškai tai buvo nestabilus laikotarpis, jame įvyko daug svarbių kultūrinių pokyčių. Suartėjo [[konfucianizmas]] ir [[daoizmas]], vis dažniau valdininkai turėjo konfucianistiniais principais grindžiamą valstybinę tarnybą, bet drauge ir išpažino daoizmą.
 
Filosofijoje dominavo individualistinė pozicija, svarbus savarankiškumas, natūralumas. Domimasi visuomenės organizacijos problemomis, individo vieta visuomenėje. Būreliuose, vadinamuosiuose "tyruose„tyruose pokalbiuose"pokalbiuose“, diskutuota apie asmenybių tipus, klasifikaciją, keistasi epigramomis, sąmojingais pasakymais ir kt. Vėliau šiuose pokalbiuose pereita prie literatūros, meno, moralinių, filosofinių problemų. [[III amžius|III]] amžiuje atsiranda "Mokymas„Mokymas apie slėpiningumą"slėpiningumą“, kurio pasekėjai siejo [[Laozi]] su [[Zhuangzi]] bei "[[Yijing]]", domėjosi santykiu tarp būties ir nebūties. Šis mokymas atgimė veikiant mahajanos budizmui. Būta nemažai ekscentriškų asmenybių, kurios būrėsi į intelektualų grupeles.
 
Suklestėjo tradicinė kaligrafija, tapyba, literatūra, susiformavo estetika ir meno kritika. III-IV a. menininkams būdinga "meno„meno menui"menui“ tendencija, šablonų vengimas. Tapyboje paplinta peizažai, ji tampa nebe amatininkų, o specialių ratelių užsiėmimu. Poezija kuriama tiesiog dėl grožio.
 
IV a. prasideda tikrasis [[budizmas|budizmo]] įsitvirtinimas Kinijoje. Tam pasitarnavo politinė suirutė (budizmas buvo taikinga atsvara chaosui), daoizmo susidomėjimas būties-nebūties problema, taip pat tai, kad budizmas atrodė patrauklus tiems, kurių vieta tradicinėje kinų visuomenėje buvo neprivilegijuota, pvz., moterims. Pamažu budizmas prisitaikė prie kinų kultūros bei įnešė į ją šį tą naujo.
Eilutė 59:
==Šaltiniai ir nuorodos==
 
*Jacques Gernet "A„A history of Chinese civilization"civilization“
*[http://www.buddhanet.net/e-learning/history/chin_timeline.htm Budizmo Kinijoje chronologija]
*[http://www.authorama.com/buddhism-and-buddhists-in-china-1.html Budizmas ir budistai Kinijoje]