Šv. Savos katedra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagal tradicinį pasakojimą 1594 m. Osmanų sardaras Kodža Sinan Paša po nesėkmingo serbų sukilimo Banate nurodė pervežti Šv.Savos palaikus į Belgradą, čia juos sudegino ir išbarstė pelenus.<ref name=rinkevicius/> Jau nuo XVI a. buvo laikoma, kad tai įvyko ant Vračaro kalvos Belgrade, nors istoriniai šlatiniaišaltiniai apie įvykį yra negausūs ir netikslūs, o dalis istorikų išvis abejoja, kad toks įvykis kada nutiko.<ref>Ljubomir Milanovič ''Materializing Authority: The Church of Saint Sava in Belgrade and Its Architectural Significance''. P.66. In: Serbian Studies: Journal of the North American Society for Serbian Studies 24(1–2): 63–74, 2010. DOI: 10.1353/ser.2012.0018</ref>

XIX a. pabaigoje atsikūrus Serbijos valstybei vėl didelę reikšmę įgavo Šv. Savos kultas, imta svarstyti kaip įamžinti jo atminimą. 1894 m. aikštėje, kur kaip spėjama buvo sudeginti šv. Savos palaikai, iš pradžių buvo pastatyta nedidelė cerkvė.<ref>[http://www.orthodoxmoscow.ru/god_09/A_02_09/mi_stroim.html Мы строим храм – храм строит нас] // Православная Москва. – № 2. – Январь 2009.</ref> 1895 m. susikūrė Šv.Savos šventovės statybos draugija<ref>Ljubomir Milanovič ''Materializing Authority: The Church of Saint Sava in Belgrade and Its Architectural Significance''. P.67. In: Serbian Studies: Journal of the North American Society for Serbian Studies 24(1–2): 63–74, 2010. DOI: 10.1353/ser.2012.0018</ref>, siekusi toje vietoje pastatyti katedrą. Draugijai ėmė vadovauti slavofilams simpatizavęs ir Šv.Savos kultą skatinęs metropolitas Mihailo.<ref name=aleksov>Bojan Aleksov. [https://journals.openedition.org/balkanologie/494?lang=en Nationalism in Construction: The Memorial Church of St. Sava on Vračar Hill in Belgrade]. In: Balkanologie, Vol. VII, n° 2, December 2003. P. 47-72</ref> 1905 m. paskelbtas konkursas geriausiam cerkvės projektui išrinkti, tačiau visi penki pasiūlymai buvo atmesti. Per [[Pirmasis Balkanų karas|Pirmąjį Balkanų karą]] 1912 m. ir [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] (1914–1918 m.) statybų planai buvo sustoję. 1919 m. draugija reorganizavosi ir vėl pradėjo ieškoti tinkamo cerkvės projekto. 1926 m. buvo pateikti 22 nauji pasiūlymai ir draugija nusprendė, kad geriausias yra Aleksandro Deroko ir B.Nestorovičiaus projektas.