Augustas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[27 m. pr. m. e.]] naujasis Senatas suteikė jam vyriausiąją prokonsulo valdžią visose provincijose, kurias reikėjo ginti nuo priešų ir [[sausio 16]] d. senatoriaus Munacijaus Planko iniciatyva suteikė Oktavianui Augusto (religinę potekstę turinti sąvoka, {{lot|šventasis}}) prievardį. Augustas faktiškai įgijo visą karinę, civilinę ir religinę valdžią. 23 m. Augustas iš Senato gavo ir konsulo bei tautos tribūno valdžią (t. y. galėjo panaikinti kiekvieno magistrato įsakymus), teisę skelbti ediktus. 12 m., po Lepido mirties, Augustas tapo ir vyriausiuoju žyniu (''pontifex maximus'').

Formaliai Augustas tebebuvo respublikos magistratas, kuriam tautai atstovaujantis Senatas buvo pavedęs svarbiausias magistratūras, ir kuris dalinosi valdžia su Senatu. Faktiškai princepso (pirmojo senate) valdžia (pagal tai ir santvarkos pavadinimas – pricipatas) mažai tesiskyrė nuo absoliutinės. Šią valdžią rėmė didelė nuolatinė kariuomenė (25 legionai ir pagalbiniai raitelių pulkai, iš viso apie 300 000 karių) ir paties imperatoriaus gvardija (apie 9000 pretorionų ir 200 raitelių), dislokuota Romoje. Naujų užkariavimų Augustas nesiekė, tik gynė ir stiprino imperijos sienas. Agripos ir Augusto posūniai Tiberijus ir Druso buvo geriausi Augusto kariuomenės vadai. Azijoje Augustas susitaikė su partų valdovu (20 m. p. m. e.). Europoje sustiprino Dunojaus ir Reino sienas, iš dalies atgaivino, iš dalies iš naujo įsteigė Retijos, Vindelicijos, Noriko, Panonijos ir Dalmatijos provincijas. Nesėkmingas Augustui buvo tik karas su germanais. Po sėkmingų Druso ir Tiberijaus žygių į Germaniją [[12 m. pr. m. e.|12]]-[[9 m. pr. m. e.]], Teutoburgo miške ([[9 m.]] e. m.) Arminijus sumušė Varo vadovaujamą kariuomenę ir romėnai anapus Reino nebežygiavo.