Ekvadoro istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 59:
Chuanas Chosė Flores rūpinosi tik išlikimu valdžioje. Ekvadoro biudžetas liko tuščias po nepriklausomybės karo ir nesėkmingo bandymo iš Kolumbijos atimti [[Kaukos Slėnio departamentas|Kaukoa provinciją]] [[1832]] m. Ekvadore kilo nepasitenkinimas generolu ir sukilimas Gvajakilyje [[1845]] m. privertė Floresą išvykti iš šalies. Kadangi Floresą nuvertusi koalicija nugalėjo kovo mėnesį (isp. ''marzo''), ji vadinama markistais. Jiems priklausė liberalūs intelektualai, konservatyvūs kunigai ir Gvajakilio verslininkai. 15 metų markistai be perstojo kovojo tarpusavyje ir atreminėjo Floreso bandymus grįžti iš tremties. Svarbiausias to laikmečio asmuo buvo generolas [[Chosé Marija Urvina]], po perversmo tapęs prezidentu [[1851]]-[[1856]] m. ir dominavęs šalies politikoje iki [[1860]] m. Jam valdant prasidėjo politinė kova tarp Kito koncervatorių ir Gvajakilio liberalų, kuri tęsėsi iki XIX a. devinto dešimtmečio.
[[1859]] metus Ekvadoro istorikai vadina ''Siaubingais metais''. Vietiniai karo vadai atskyrė keletą regionų nuo centrinės valdžios. Vienas iš jų buvo Guilermo Franko Gvajakilyje, Mapasinkvės sutartimi atidavęs pietines Ekvadoro provincijas Peru armijai, kuriai vadovavo [[Ramónas Kastilja]]. Tai įsiutino įvairias tarpusavyje kovojančias grupuotes.
Garsija Moreno buvo aršus konservatorius, labai gynęs katalikybę. Jo sukurta [[1861]] m. Ekvadoro konstitucija suteikė prezidentui daug galių, o pagal [[1869]] m. konstitucija katalikybė tapo valstybine religija ir vienintele legalia šalyje. Jis uždraudė [[Laisvieji masonai|Laisviusius masonus]], kunigus vertė laikytis celibato, perdavė švietimą jėzuitams. [[1875]] m. kolumbietis Faustino Lemos Rajo užpuolė su mečete ir nužudė prezidentą Moreno. Jo paskutiniai žodžiai buvo ''Dievas nemiršta''.
|