Konstantinas I: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 44:
310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.<ref name="yuhknp">Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 34–35; Elliott, ''Christianity of Constantine'', 43; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 65–66; Odahl, 93; Pohlsander, ''Emperor Constantine'', 17; Potter, 352.</ref> [[Liepos 25]] d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumi [[Klaudijus Gotikas|Klaudijumi II]]. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu.
310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,<ref>Lactantius, ''De Mortibus Persecutorum'' 34; Eusebius, ''Historia Ecclesiastica'' 8.17; Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 304; Jones, 66.</ref> ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.<ref>Odahl, 96.</ref> Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 37; Curran, 66; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 68; MacMullen, ''Constantine'', 62.</ref> Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,<ref name="leohak">Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 37.</ref> bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 40; Curran, 66.</ref> kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių<ref>''Panegyrici Latini'' 12(9)5.1–3; Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 41; MacMullen, ''Constantine'', 71; Odahl, 101.</ref> perėjo Alpes ir prie [[Turinas|Taurinoro Augustos]] susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį<ref>''Panegyrici Latini'' 12(9)5–6; 4(10)21–24; Jones, 70–71; MacMullen, ''Constantine'', 71; Odahl, 102, 317–18.</ref> ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raides [[Chi (raidė)|Χ]] ir [[Ro (raidė)|Ρ]], pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧<ref>Lactantius, ''De Mortibus Persecutorum'' 44.4–6, tr. J.L. Creed, ''Lactantius: De Mortibus Persecutorum'' (Oxford: Oxford University Press, 1984), qtd. in Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 71.</ref> . Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 43; Curran, 68.</ref> , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 43; Curran, 68; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 70; MacMullen, ''Constantine'', 78; Odahl, 108.</ref>
[[312]] m. [[spalio 29]] d. Konstantinas įžengė į Romą. Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų. Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui. Jis neaukojo Jupietiui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.: [[Circus Maximus]]), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavo [[Pretorionai|pretorių sargybą]].
Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus [[312]] m. tapo [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperijos]], Konstantinas I – [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] valdovu.
[[313]] m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė [[Milano ediktas|Milano ediktą]], kuriuo oficialai uždraudė persekioti krikščionis,<ref>Pohlsander, ''Emperor Constantine'', 25.</ref> jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas [[I Nikėjos susirinkimas|pirmasis Nikėjos susirinkimas]]. [[324]] m. nugalėjęs Licinijų tapo visos Romos imperijos valdovu.
| |||