Konstantinas I: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 432 pridėti baitai ,  prieš 3 mėnesius
310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.<ref name="yuhknp">Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 34–35; Elliott, ''Christianity of Constantine'', 43; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 65–66; Odahl, 93; Pohlsander, ''Emperor Constantine'', 17; Potter, 352.</ref> [[Liepos 25]] d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumi [[Klaudijus Gotikas|Klaudijumi II]]. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu.
 
310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,<ref>Lactantius, ''De Mortibus Persecutorum'' 34; Eusebius, ''Historia Ecclesiastica'' 8.17; Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 304; Jones, 66.</ref> ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.<ref>Odahl, 96.</ref> Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 37; Curran, 66; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 68; MacMullen, ''Constantine'', 62.</ref> Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,<ref name="leohak">Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 37.</ref> bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 40; Curran, 66.</ref> kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių<ref>''Panegyrici Latini'' 12(9)5.1–3; Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 41; MacMullen, ''Constantine'', 71; Odahl, 101.</ref> perėjo Alpes ir prie [[Turinas|Taurinoro Augustos]] susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį<ref>''Panegyrici Latini'' 12(9)5–6; 4(10)21–24; Jones, 70–71; MacMullen, ''Constantine'', 71; Odahl, 102, 317–18.</ref> ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raides [[Chi (raidė)|Χ]] ir [[Ro (raidė)|Ρ]], pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧<ref>Lactantius, ''De Mortibus Persecutorum'' 44.4–6, tr. J.L. Creed, ''Lactantius: De Mortibus Persecutorum'' (Oxford: Oxford University Press, 1984), qtd. in Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 71.</ref> . Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 43; Curran, 68.</ref> , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.<ref>Barnes, ''Constantine and Eusebius'', 43; Curran, 68; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 70; MacMullen, ''Constantine'', 78; Odahl, 108.</ref>
 
[[312]] m. [[spalio 29]] d. Konstantinas įžengė į Romą. Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų. Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui. Jis neaukojo Jupietiui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.: [[Circus Maximus]]), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavo [[Pretorionai|pretorių sargybą]].
 
Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus [[312]] m. tapo [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperijos]], Konstantinas I – [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] valdovu.
 
[[313]] m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė [[Milano ediktas|Milano ediktą]], kuriuo oficialai uždraudė persekioti krikščionis,<ref>Pohlsander, ''Emperor Constantine'', 25.</ref> jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms;, įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius;, piliečių profesijas padarė paveldimas. Susitikimas nutrūko, nes Maksiminas įsiveržė į Licinijaus teritoriją. Licinijus nugalėjo ir netrukus Maksiminas mirė Tarse. Abu likę imperatoriai greitai susipyko ir 314 ar 316 m. Cibalių mūšyje Konstantinas nugalėjo Licinijų. Po Mardijos mūšio 317 m. Konstantino sūnūs Krispas ir Konstantinas II bei Licinijaus sūnus Licinianas tapo cezariais.<ref>Pohlsander, ''Emperor Constantine'', op. 38–39.</ref> Konstatinas gavo Panoniją ir apsistojęs [[Sirmijus|Sirmijuje]] kariavo su [[gotai]]s ir [[sarmatai]]s [[322]]-[[323]] m.
 
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas [[I Nikėjos susirinkimas|pirmasis Nikėjos susirinkimas]]. [[324]] m. nugalėjęs Licinijų tapo visos Romos imperijos valdovu.
3 586

pakeitimai