Konstantinas I: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 33:
[[303]] m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.<ref>Constantine, ''Oratio ad Sanctorum Coetum'' 25; Elliott, ''Christianity of Constantine'', 30; Odahl, 73.</ref> [[Vasario 23]] d. Diokletianas liepė sugriauti Nikomedijos bažnyčią, sudeginti raštus ir paimti iždą. Po to buvo siaubiamos kitos bažnyčios, krikščionys buvo šalinami iš pareigybių, o kunigai buvo įkalinami. Nėra įrodymų, kad Konstantinas prisidėjo prie persekiojimų,<ref>MacMullen, ''Constantine'', 24–25.</ref> tačiau jis taip pat aktyviai negynė krikščionių.<ref>Drake, "The Impact of Constantine on Christianity" (CC), 126; Elliott, "Constantine's Conversion," 425–26.</ref>
305 m. [[gegužės 1]] d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino. Konstancijus ir Galerijus tapo augustais, bet jų cezariais tapo [[Severas]] ir [[Maksiminas Daja]]. Maksencijus ir Konstantinas buvo ignoruoti. Jo gyvybei iškilo pavojus Galerijaus rūmuose, bet tėvas paprašė atsiųsti sūnų į Britaniją padėti kariauti. Gavęs leidimą Konstantinas greitai išvyko iš rūmų ir sutiko tėvą [[Pajūrio Bulonė|Bononijoje]] prieš prasidedant vasarai. Po metus trūkusios kampanijos prieš [[piktai|piktus]] Britanijoje, Konstancijaus I Chloras mirė [[Jorkas|Eborake]] [[306]] m. [[liepos 25]] d. Alemanų karalius Chrokas paskelbė Konstantiną augustu. Galija ir Britanija pripažino jo valdžią, o Ispanija, Konstancijaus valdyta tik metus, nepripažino. Konstantinas pranešė Galerijui, kad priėmė augusto titulą. Jis teigė, kad armija jį privertė. Galerijus supyko, bet jo patarėjai įtikino jį priimti kompromisą, kad būtų išvengta pilietinio karo. Konstantinui buvo suteiktas cezario titulas, o augusto - Severui. Konstantinas su tuo sutiko, nes tai suteikė jo valdžiai teisėtumo.
Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemą [[frankai]] įsiveržė į Galiją. Jis nugalėjo barbarus ir apsistojo [[Tryras|Treveroro Augustoje]]. Jis sustiprino miesto sienas, pradėjo greta statyti rūmus.
Į valdžią atėjo po Konstancijaus I Chloro mirties, taip pradėdamas Konstantinų dinastiją. Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus [[312]] m. tapo [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperijos]], Konstantinas I – [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] valdovu.▼
▲
[[313]] m. Licinijus ir Konstantinas I paskelbė [[Milano ediktas|Milano ediktą]], kuriuo uždraudė persekioti krikščionis, jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms; įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius; piliečių profesijas padarė paveldimas.
| |||