Juozas Strolia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vaikystėje išmokęs smuikuoti, mokė ir kitus, giedojo Leliūnų bažnyčios chore.<ref name=leliunai>[http://www.leliunuseniunija.lt/zymus-zmones/36-strolia-juozas Juozas Strolia] Tikrinta 2020-08-17</ref> Jo iniciatyva susibūręs bažnytinis choras dainavo lietuviškas patriotines dainas, dalyvavo klojimų vakaruose ir gegužinėse. J. Strolia savanoriu dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose. [[1921]]–[[1924]] smuikuoti mokėsi Kauno muzikos mokykloje, griežė Karių klubo kvintete. [[Juozas Žilevičius|J. Žilevičiaus]] paragintas [[1924]]–[[1929]] smuiko studijas tęsė Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pas E. Leichnerį, su savo mokytoju griežė mokyklos simfoniniame orkestre, pas [[Stasys Šimkus|S. Šimkų]] ir [[Juozas Žilevičius|J. Žilevičių]] mokėsi kompozicijos. [[1927]] susibūrusiam mokyklos vyrų chorui harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kurias spausdino žurnale „Muzikos atžalos". Su [[Juozas Žilevičius|J. Žilevičium]] rinko liaudies dainas – surinko per 1400 tekstų ir melodijų. Pirmuoju smuiku griežė styginių kvartete. Vedė dainininkę Žentą Grubaitę ([[1902]]–[[1951]]), su kuria kartu koncertavo ne tik [[Lietuva|Lietuvoje]], bet ir [[Vokietija|Vokietijoje]]. J. Strolia vertė iš italų, vokiečių ir rusų kalbų klasikinių operų ir romansų tekstus.

[[1941]] išvykęs į [[Vokietija|Vokietiją]], J. Strolia dvejus metus dirbo Dresdeno Theater des Volkes orkestro smuikininku,<ref name=leliunai/> lankė pedagoginius kursus Dresdeno konservatorijoje ir gilino kompozicijos žinias pas prof. Viecenzą. Atlikęs privalomą pedagoginę praktiką, [[1943]] įgijo teisę dėstyti muziką Vokietijos vidurinėse mokyklose, mokytojavo Dresdeno aukštesniojoje mokykloje ir mergaičių gimnazijoje. Po karo gyveno Hanau, Detmoldo, Uchtės, Wehneno ir Oldenburgo stovyklose, vertėsi muzikos pamokomis, mokytojavo lietuvių gimnazijose ir vadovavo chorams. Kūrė dainas ir giesmes, harmonizavo liaudies dainas. Vien [[1945]]–[[1950]] parašė 120 įvairių kūrinių, rašė pratimus smuikininkams ir dainininkams. [[1947]] Amerikos lietuvių Vargonininkų sąjungos surengtame konkurse „Šienapjūtės daina" laimėjo pirmąją premiją.

[[1952]] J. Strolia atvyko į JAV. Trumpai gyveno [[Čikaga|Čikagoje]], paskui persikėlė į [[Los AngelesAndželas|Los Andželą]], [[Kalifornija|CA]], o [[1954]] m. žiemą į [[Bostonas|Bostoną]], [[Masačusetsas|MA]].<ref name=leliunai/> Pradėjo sudarinėti anglų, lotynų, lietuvių, vokiečių, rusų kalbų ir botanikos žodynėlius. [[1955]] m. išvyko į Braziliją – vargonininkavo Vila Zelina ir San Paulo lietuvių Šv. Juozapo parapijose. Su San Paulo LB mišriuoju choru (37 moterys ir 22 vyrai) [[1955]] giedojo Rio de Janeiro Katedroje Eucharistinio kongreso metu. [[1957]] grįžo į JAV, kiek laiko gyveno [[Filadelfija|Filadelfijoje]], PA, ir vadovavo lietuvių chorams. Paskui dvejus metus gyveno Rochesteryje, NY, ten [[1958]]–[[1959]] vadovavo Šv. Cecilijos chorui, nuo [[1960]] iki mirties gyveno [[Čikaga|Čikagoje]]. Vertėsi muzikos pamokomis ir fortepijonų derinimu, vargonininkavo, rinko lietuvių liaudies dainas, išvertė iš anglų kalbos R. Kelly knygą „Tema ir variacijos“, rašė studiją apie akordeono priežiūrą, parašė knygą „Lietuvos Vyčio pėdsakais“. Keliuose žurnalo „Muzikos žinios“ numeriuose paskelbė straipsnį „Klaipėda – derlinga muzikos darbo dirva“, parašė „Portugalų kalbos vadovėlį“. Buvo poliglotas, mokėjo 14 kalbų. Gyvendamas JAV, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė dainas vyrų ir mišriesiems chorams, solistams ir vaikams. Giesmės „Salve, Regina“, „Marija“ Lietuvos kultūros fondo konkurse apdovanota trečiąja premija ([[1949]]). Parašė mišias vaikams, kūrinių vargonams ir fortepijonui („Lietuvos godos“, „Tėvynės aidai“), populiarios solo dainos „Kada manęs nebus“ ir „Kai numirsiu“, sukūrė kūrinių styginių orkestrui ir daug kitokių kompozicijų. Iš viso J. Strolios kūrybinį palikimą sudaro per 300 kūrinių, kurių nemaža dalis išleista, bet yra likusių ir rankraščiuose. Jo harmonizuotos liaudies dainos „Ei, didi, didi“, „Vai ir prijojo“, daina vyrų chorui „Namo“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse. O Lietuvos chorai labiausiai pamėgo kompozitoriaus harmonizuotas liaudies dainas „Tykus buvo vakarėlis“ ir „Valiok, dalgeli". Tautosakos archyvui jis surinko per 500 melodijų.

Išaugino tris sūnus – Vytautą, Faustą ir Herkulį – kurie visi muzikai profesionalai.<ref name=leliunai/>