Mėnesis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas) |
S Automatinis kabučių taisymas |
||
Eilutė 9:
Senovinis Mėnesio pavadinimas atitinka laiko tarpą, kai kur vadinamą mėnesčiu. Manoma, kad žodis Mėnulis kilęs iš žodžio Mainulis – išvaizdos mainymąsi. Mėnulio fazes žmonija žino jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savotiškus ženklus: pvz., nuo jauno iki jauno žymima greta vienas kito nupieštais dviem jaunais mėnuliais, delčios pradžia – didžiąja D raide arba pusrutuliu. [[Mėnulio fazės]] skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje po 2-3 nebuvimo dienų.
Jauno Mėnulio pasirodymas laikomas jo užgimimu ir vadintas įvairiai: jaunatis, jaunas, Jaunius, jaunikis, jaunmėnesiu, o pabaiga – jaungaliu. ''Jauno'' Mėnulio pavadinimas yra baltiškos kilmės, paplitęs šiaurės rytų kryptimi, baltiškuose slavų regionuose. Kituose slavų, germanų, romanų kraštuose jis vadinamas ''nauju'' Mėnuliu, pvz., lotynų
Senovėje lietuviai po Saulės labiausiai garbino Mėnulį, laikė jį moterimi ir vadino Lela Menelia. Mėnuo valdė naktį ir matavo laiką. Tai seniausi matriarchato laikų vaizdiniai apie dangaus kūnus. Archaiškiausi Mėnulio lyginimai susieti su maisto gaminiais (papločiais, duona, sūriu), su valgymui naudotais indais (dubenimis, lėkštėmis). Daugelis indoeuropiečių tautų – graikai, indai ir kt. – Mėnulį laikė moteriška, o Saulę – vyriška dievybe.<br>Labai archaiškas yra Mėnuliui suteiktas elnio pavidalas. Apeiginėse žiemos solsticijos giesmėse devyniaragis elnias (greičiausiai, totemas) vaizduojamas ir su dešimtu ragu, kuriame esanti nauja seklyčia, o joje grojanti muzika ir šokantis jaunimas arba kalantys kalviai. Lietuviai elnius laikė dievo tarnais, tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo [[Potvynis|potvynio]]. Alkuose juos saugojo sargai. Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų [[Mitologija|mitologijoje]] [[elnias]] įkūnijo [[Visata|Visatą]], dangų, Mėnulį.<br>Taip pat Mėnuo vaizduojamas naminiais gyvuliais: [[Arklys|arkliu]], kumeliuku, jaučiu. Papročiai reikalavo krikštyti atsiradusį kumeliuką (kaip jauno mėnulio analogą), jos buvo švenčiamos vasary, seniau vadinto rago mėnesiu (Ragas – jauno Mėnulio analogas). Vaišės buvo rengiamos būtinai naktį su gaidžio aukojimu. Kumeliuko, t. y. dievaičio Mėnulio, gimimas rago mėnesį žymėjo ir naujo ūkinių darbų sezono pradžią. Ypatinga reikšmė buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį žmonės stengdavosi pradėti pirmąjį arimą. Jaučių ragais ar galvomis puošdavo trobų kraigus.<br>Vėliau Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jis pradėtas vaizduoti žmogumi, imtas vadinti dievaičiu, tėvu, seniu, gražiu jaunikaičiu su sidabriniais rūbais, karalaičiu, baltu žmogumi. Kartais vaizduojamas piemeniu, ganančiu [[avis]] – [[Žvaigždė|žvaigždes]], [[Mėnuo]] – piemuo – kaip vėlių ar mirusiųjų globėjas, o žvaigždės laikomos žmonių vėlėmis. Buvo tikima, kad, užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus – ji nukrinta. Senovės graikai, indai, [[hetitai]] pomirtinį pasaulį vaizdavosi esant ganyklą, o mirusiųjų [[Vėlė|vėles]] – avimis.
|