Mėnesis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S Automatinis kabučių taisymas
Eilutė 9:
Senovinis Mėnesio pavadinimas atitinka laiko tarpą, kai kur vadinamą mėnesčiu. Manoma, kad žodis Mėnulis kilęs iš žodžio Mainulis – išvaizdos mainymąsi. Mėnulio fazes žmonija žino jau nuo akmens amžiaus. Joms žymėti liaudis turėjo savotiškus ženklus: pvz., nuo jauno iki jauno žymima greta vienas kito nupieštais dviem jaunais mėnuliais, delčios pradžia – didžiąja D raide arba pusrutuliu. [[Mėnulio fazės]] skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje po 2-3 nebuvimo dienų.
 
Jauno Mėnulio pasirodymas laikomas jo užgimimu ir vadintas įvairiai: jaunatis, jaunas, Jaunius, jaunikis, jaunmėnesiu, o pabaiga – jaungaliu. ''Jauno'' Mėnulio pavadinimas yra baltiškos kilmės, paplitęs šiaurės rytų kryptimi, baltiškuose slavų regionuose. Kituose slavų, germanų, romanų kraštuose jis vadinamas ''nauju'' Mėnuliu, pvz., lotynų "luna„luna nova"nova“, rusų "novaja„novaja [[luna]]", lenkų "nowy„nowy miesiąc"miesiąc“, vokiečių "Neumond"„Neumond“.<br>Po savaitės Mėnuo pereina į antrąją fazę – tampa pusmėnuliu. Kai priartėja prie skritulio, žmonės jį vadina priešpilniu, priešpilne arba priešpilnatimi.<br>Mėnulis, įgavęs skritulio pavidalą, vadinamas pilnatimi, pilnas mėnulis, pilnatė, pilnija, pilnius.<br>Jaunatį ir pilnatį žmonės laikė svarbiausiomis Mėnulio fazėmis. Tikėta, kad [[pilnatis]] simbolizuoja grožį, gerovę. Savaitės diena šeštadienis – subata – reiškė pilnaties dieną. Lietuviai kalendorines šventes pradėdavo švęsti pilnaties arba jaunaties dieną. Žyniai laiką skaičiavę (mėnesius, savaites, dienas) pradėdami nuo Mėnulio jaunaties. Senovės babiloniečiai šią dieną vadino šabatt, hebrajai šabat, slavai – subota.<br>Kai mėnuo pereina delčion žemaičiai sako, kad "mėnulis„mėnulis ryžta"ryžta“, arba "Po„Po pilnijos seka paraižos"paraižos“, tada sėdavo javus, sodindavo daržoves. Kitur sakoma: mėnuo "verčiasi"„verčiasi“, "dyla"„dyla“ arba ši fazė vadinta senu mėnuliu. Delčios paskutinei fazei apibūdinti lietuviai vartojo archaišką žodį vetušas (artimas lotynų k. žodžiui "vetus"„vetus“) – labai senas, nukaršęs.<br>Pasibaigus pilnačiai, buvo sakoma, kad Mėnulis "jau„jau į seną"seną“, o įgavus pjautuvo pavidalą, vadinamas senogaliu, senagale, senugaliu, senagaliu. Pagal Mėnulio fazę žmonės sprendė apie būsimą orą ir darbų sėkmę pvz., "jei„jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gili žiema, daug sniego"sniego“. Pradėti tuo metu darbai bus nesėkmingi.<br>Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis "numiršta"„numiršta“, "pargriūna"„pargriūna“, "suyra"„suyra“. 3 paros, kai Mėnulis nesirodo [[Dangus|danguje]], – tai suvartų laikas tada jis eina į kitą pasaulį, šviesti mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu padėjo atsirasti užkalbėjmams nuo įvairių ligų atsisukus į Mėnulį
 
Senovėje lietuviai po Saulės labiausiai garbino Mėnulį, laikė jį moterimi ir vadino Lela Menelia. Mėnuo valdė naktį ir matavo laiką. Tai seniausi matriarchato laikų vaizdiniai apie dangaus kūnus. Archaiškiausi Mėnulio lyginimai susieti su maisto gaminiais (papločiais, duona, sūriu), su valgymui naudotais indais (dubenimis, lėkštėmis). Daugelis indoeuropiečių tautų – graikai, indai ir kt. – Mėnulį laikė moteriška, o Saulę – vyriška dievybe.<br>Labai archaiškas yra Mėnuliui suteiktas elnio pavidalas. Apeiginėse žiemos solsticijos giesmėse devyniaragis elnias (greičiausiai, totemas) vaizduojamas ir su dešimtu ragu, kuriame esanti nauja seklyčia, o joje grojanti muzika ir šokantis jaunimas arba kalantys kalviai. Lietuviai elnius laikė dievo tarnais, tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo [[Potvynis|potvynio]]. Alkuose juos saugojo sargai. Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų [[Mitologija|mitologijoje]] [[elnias]] įkūnijo [[Visata|Visatą]], dangų, Mėnulį.<br>Taip pat Mėnuo vaizduojamas naminiais gyvuliais: [[Arklys|arkliu]], kumeliuku, jaučiu. Papročiai reikalavo krikštyti atsiradusį kumeliuką (kaip jauno mėnulio analogą), jos buvo švenčiamos vasary, seniau vadinto rago mėnesiu (Ragas – jauno Mėnulio analogas). Vaišės buvo rengiamos būtinai naktį su gaidžio aukojimu. Kumeliuko, t. y. dievaičio Mėnulio, gimimas rago mėnesį žymėjo ir naujo ūkinių darbų sezono pradžią. Ypatinga reikšmė buvo teikiama juodiems dvyniams jaučiams, kuriais pavasarį žmonės stengdavosi pradėti pirmąjį arimą. Jaučių ragais ar galvomis puošdavo trobų kraigus.<br>Vėliau Mėnulis įgavo antropomorfinį pavidalą, jis pradėtas vaizduoti žmogumi, imtas vadinti dievaičiu, tėvu, seniu, gražiu jaunikaičiu su sidabriniais rūbais, karalaičiu, baltu žmogumi. Kartais vaizduojamas piemeniu, ganančiu [[avis]] – [[Žvaigždė|žvaigždes]], [[Mėnuo]] – piemuo – kaip vėlių ar mirusiųjų globėjas, o žvaigždės laikomos žmonių vėlėmis. Buvo tikima, kad, užgimus žmogui, užsidega jo žvaigždė, o jam mirus – ji nukrinta. Senovės graikai, indai, [[hetitai]] pomirtinį pasaulį vaizdavosi esant ganyklą, o mirusiųjų [[Vėlė|vėles]] – avimis.