Lietuvių literatūra: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Jaunesnė karta į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų. Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika – jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu ([[Onė Baliukonytė]], [[Gražina Cieškaitė]], [[Gintaras Patackas]], [[Almis Grybauskas]], [[Antanas A. Jonynas]], [[Jurgis Kunčinas]], Juozas Erlickas, [[Donaldas Kajokas]], [[Kornelijus Platelis]]). Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus [[Henrikas Radauskas|Henriko Radausko]] rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta (Martinaitis, Geda, Bložė ir kt.), išauga jų knygų tiražai, jie patenka į literatūros istoriją, apdovanojami prestižinėmis premijomis.

 

Iš Sąjūdžio laikų spaudos akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas. Įvairių mitingų, koncertų metu scenoje galima buvo matyti vienu metu „Tautišką giesmę“ giedančius ekscentriškuosius pankus, partinius „mokslus“ ilgai krimtusius orius filosofus, buvusius disidentus. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų sukauptas autoritetas. Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais. Į Sąjūdį įsitraukė rašytojai [[Vytautas Bubnys]], [[Algimantas Čekuolis]], Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Marcelijus Martinaitis, literatūrologė [[Meilė Lukšienė]]. Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą [[1989]]-aisiais grįžęs Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas. Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė [[publicistika]], greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos [[ekologija|ekologinės]] problemos. Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika.