Gian Lorenzo Bernini: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 51:
[[Vaizdas:Vierstroemebrunnen Piazza Navona Rom.jpg|thumb|right|180px| [[Keturių upių fontanas]], Roma]]
1637 m. popiežius [[Urbonas VIII]]-asis užsakė Džianlorencui pastatyti dvi varpines iš Šv. Petro bazilikos fasado abiejų pusių, kurias buvo suplanavęs [[Carlo Maderno|K. Madernas]]. Pirmoji varpinė atidengta 1641 m. ir beveik iškart po to pamatyti įskilimai fasade. Dž. L. Berninis sulaukė daug kritikos, bet remiant popiežiui buvo pradėta statyti šiaurinė varpinė, ties kuria darbai sustojo pasibaigus pinigams ir prasidėjus Kastro karui. 1642−1643 m. jis įgyvendino [[Tritono fontanas|Tritono fontano]] projektą Barberinio aikštėje Romoje. 1644 m. mirus Urbonui VIII-ajam, naujuoju popiežiumi buvo išrinktas [[Inocentas X]] (1644−1655), kuris buvo mažiau prielankus Dž. L. Berniniui ir rėmė [[Frančeskas Borominis|F. Borominį]] ir [[Alessandro Algardi|A. Algardį]]. Jo priešai pasinaudojo situacija ir dėl varpinių defektų apkaltino jo prastą architektūrinį projektą, nors tikrosios priežastys tikriausiai buvo K. Maderno per silpnai paruošti pamatai ir Urbono VIII-ojo ambicijos turėti grandiozinius bokštus. 1646 m. Inocento X-ojo nurodymu Džianlorencas iš savo lėšų turėjo pasirūpinti varpinių nugriovimu. Tai buvo didžiulis smūgis jo reputacijai, dėl ko jis išgyveno iki gyvenimo pabaigos. Tikriausiai dėl šių aplinkybių jis pradėjo skulptūrą „Tiesa, atskleista Laiko“ (dabar [[Borgezių galerija|Borgezių galerijoje]]).<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 9</ref> Ši skulptūra buvo jo kuriama be užsakymo ir jai Dž. L. Berninis nukalė tik Tiesos figūrą.
=== Vėlyvieji metai ===
Eilutė 63:
Kitu sėkmingu Džianlorenco darbu Šv. Petro bazilikoje buvo bronzinis [[relikvijorius]] (''Cathedra Petri''), kuriame laikoma [[Šv. Petro kėdė]], sukurtas 1657−1666 m.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Tuo pat metu pagal jo projektą pertvarkyta [[Šv. Petro aikštė]], apjuosiant ją kolonadomis ir sukuriant erdvę bažnytinėms iškilmėms. 1665 m. Dž. L. Berninis karaliaus [[Liudvikas XIV|Liudviko XIV]] kviečiamas atvyko į [[Paryžius|Paryžių]] projektuoti [[Luvras|Luvro]] fasado. Tuo metu jis buvo toks garsus, kad minios paryžiečių rinkosi gatvėse pasižiūrėti į jo atvykimą. Tačiau Džianlorenco laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingu. Jis iš aukšto žiūrėjo į prancūzų meną ir esą pasakė, kad visas Paryžiaus menas nevertas vieno [[Guido Reni|Gvido Renio]] paveikslo. Tai atstūmė nuo jo paryžiečius ir jo siūlyti Luvro fasado planai buvo vis atmetami, tad po pusmečio Džianlorencas grįžo į Romą. Per laiką Paryžiuje jis nukalė Liudviko XIV-ojo biustą, kuris vertinamas vienu sėkmingiausių jo biustų. Be to, jis buvo įsipareigojęs sukurti raito karaliaus statulą ir šiuo darbu užsiėmė gerokai vėliau grįžęs į Romą. Jau po Dž. L. Berninio mirties į Paryžių pristatyta statula sulaukė nuosaikaus įvertinimo.
1668−1669 m. Džianlorencas sukūrė [[Šv. Angelo tiltas|Šv. Angelo tilto]] dekoratyvinę schemą su 10 angelų skulptūrų, iš kurių dvi nukalė jis. Tačiau šios dvi skulptūros popiežiui [[Klemensas IX|Klemensui IX]]-ajam taip patiko, kad buvo perkeltos į ''[[Sant'Andrea delle Fratte]]'' bažnyčią (dabar ant tilto yra jų kopijos).<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> 1673−74 m. Džianlorencas sukūrė ciborijų Šv. Sakramento koplyčioje Šv. Petro bazilikoje.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Reikšmingiausiu vėlyvuoju jo darbu buvo 1674 m. įgyvendintas Altieri koplyčios dizainas ''[[San Francesco a Ripa]]'' bažnyčioje su [[Palaimintosios Ludovikos Albertoni ekstazė|palaimintosios Ludovikos Albertoni skulptūra]].<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Jo projektuotą Aleksandro
Kardinolas [[Urbonas VIII|Mafejas Barberinis]] apie Džianlorencą Berninį tvirtino, kad jis buvo ''„retas aukštos inteligencijos žmogus, pagimdytas dieviškos valios ir Romos šlovei tam, kad nušviesti pasaulį“''. Kiti tvirtino jį buvus ''„drakonu“'' ir ''„suktu ir nedoru žmogumi“''.<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3</ref> Jo sūnus Domenikas, parašęs tėvo biografiją, tvirtino ''„jis buvo gaižus iš prigimties, pasišventęs savo darbui ir karštas, kai supykęs“''.<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3</ref> Savo architektūros kūriniais jis prisidėjo prie Romos, kurioje gyveno nuo [[1605]] m., baroko formavimosi. Berninis dirbo pagal [[Popiežius|popiežiaus]] užsakymus. Prie jo žymiausių architektūros laimėjimų priskiriamos ir kitos rekonstrukcijos − [[Barberinio rūmai]], pusapskritimio formos [[Šv. Petro aikštė]]s kolonados ([[1657]]−[[1667]] m.). Dž. L. Berninis laikomas paskutiniuoju iš didžiųjų įvairiapusių italų menininkų, kurių dėka Italijos menas dominavo Europoje. Jei baroko architektūroje kai kurie tyrinėtojai atiduoda pirmenybę F. Borominiui, tai skulptūros srityje Dž. L. Berninis neturėjo lygių ir laikomas talentingiausiu klasikiniu skulptoriumi, gyvenusiu po Mikelandželo. 1682 m. jo biografiją publikavo Filipas Baldinučis ir 1713 m. − sūnus Domenikas.
| |||