Šv. Petro kėdė

Šv. Petro kėdė (kartais vadinama Šv. Petro sostu) − krikščionių relikvija, esanti Šv. Petro bazilikoje, jai Džianlorenco Berninio XVII a. sukurtame relikvijoriuje (katedroje, it. Cathedra Petri).

Šv. Petro kėdės katedra

Krikščionių tikėjimu, kėdė, vadinama Šv. Petro kėde, buvo medinė kėdė, kuria naudojosi Šv. Petras, pirmasis Romos vyskupas. Iš tiesų ši kėdė buvo Karlio II Plikagalvio karūnacijos kėdė ir 875 m. padovanota popiežiui Jonui VII-ajam. Tarp jos kaulo papuošimų yra Karolio II Plikagalvio portretas. XVII a. valdant popiežiui Urbonui VIII-ajam kėdė buvo vienoje iš šoninių Šv. Petro bazilikos koplyčių netoli įėjimo į baziliką. Aleksandras VII nurodė ją parkelti į bazilikos apsidę ir užsakė Dž. L. Berniniui sukurti jai relikvijorių. Iš pradžių Dž. L. Berninis planavo relikviją būsiant nišoje už pagrindinio altoriaus. 1659−1660 m. jis pagamino medinį relikvijoriaus modelį. Į baziliką iškviestas darbo įvertinti Andrėja Sakis, dar nepriėjęs transepto, pareiškė, kad figūros per mažos, ir apsisukęs išėjo. Tuomet Dž. L. Berninis padvigubino katedros matmenis ir ji visiškai uždengė už jo likusią nišą. Bendra kompozicija iš marmuro, stiuko, paauksuotos bronzos ir vitražo Dž. L. Berninio ir jo padėjėjų baigta 1666 m. Kompoziciškai katedra buvo sukomponuota, kad derėtų su Šv. Petro baldakimu, taip vizualiai susiejant Šv. Petro kapo vietą su kėde.

Šv. Petro kėdė yra galutinis krikščionių piligrimystės Romoje objektas. Jos katedra susideda iš keturių lygmenų. Žemiausiame lygmenyje yra masyvus marmurinis pjedestalas su popiežiaus Aleksandro VII herbu. Aukštesniame lygmenyje yra keturios bronzinės Bažnyčios tėvų skulptūros: Augustino, Ambrozijaus, Atanazijaus ir Jono Auksaburnio. Jie pavaizduoti tik pirštų galais laikantys patį relikvijorių su kėde. Tai sudaro įspūdį, tarsi kėdė pati kybotų ore. Iš relikvijoriaus šonų yra dviejų angelų skulptūros ir virš jo − dviejų putų, laikančių Šv. Petro raktus ir popiežiaus tiarą. Relikvijoriuje iškaltos scenos Pasce Oveas Meas („ganyk mano bandą“) centre ir šoninės „Raktų įteikimo“ ir „Kojų plovimo“. Aukščiau pavaizduota angelų šlovė debesyse, o scenos centre Dž. L. Berninis ovalp formos vitražiniu stiklu uždengė virš nišos esantį langą. Vitraže pavaizdavo balandžio pavidalo Šv. Dvasią. Dar aukščiau, virš lango kylantys bronziniai vamzdžiai pagauna ir atspindi pro langus sklindančią šviesą suteikdami katedrai magiško spindėjimo įspūdį. Šv. Petro kėdės šventė švenčiama kasmet vasario 22 dieną.

Šaltiniai

• Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Rowman & Littlefield, 2010, p. 129−130