Sociokultūrinė antropologija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Kultūrinė antropologija''', taip pat vadinama '''socialine antropologija''' arba '''sociokultūrine antropologija''', yra viena iš keturių pagrindinių [[antropologija|antropologijos]] šakų, užsiimanti holistiniais žmonijos ir jos kultūrinių skirtumų tyrimais. Ši antropologijos šaka išvystė ir išpopuliarino "kultūrą"„kultūrą“ kaip prasmingą mokslinę sąvoką. Antropologinė "kultūros"„kultūros“ sąvoka iš dalies atspindi reakciją į ankstesnį Vakarų pasaulio diskursą, besiremiantį opozicija tarp "„[[kultūra|kultūros]]"“ ir "„[[gamta|gamtos]]"“ ("natūros"„natūros“), pagal kurį tam tikri žmonės tebegyvena "gamtos„gamtos būklėje"būklėje“. Antropologai teigia, kad kultūra yra "žmogaus„žmogaus prigimtis"prigimtis“ ir kad visi žmonės sugeba klasifikuoti patirtį, simboliškai šią patirti užkoduoti ir tokias abstrakcijas perduoti kitiems.

Šiuolaikinės sociokultūrinės antropologijos šaknys yra [[XIX amžius|XIX a.]] "„[[etnologija|etnologijoje]]"“, kuri užsiėmė žmonių visuomenių lyginamaisiais tyrimais. tokie mokslininkai kaip [[Edward Burnett Tylor|E.B. Tylor]] ir [[James Frazer|J.G. Frazer]] dirbo daugiausia su kitų – dažniausiai misionierių, tyrinėtojų ir kolonijų pareigūnų – surinkta medžiaga, todėl buvo vadinami "kabinetiniais„kabinetiniais antropologais"antropologais“. Etnologai ypač domėjosi, kodėl skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės turi panašius tikėjimus ir religines praktikas. Šiuo klausimu XIX a. etnologai pasidalino į dvi mokyklas. Pasak vienos iš jų šalininkų, pvz., [[Grafton Elliot Smith]], skirtingos grupės panašių bruožų išmoko viena iš kitos, nors nebūtinai tiesiogiai, kultūriniai bruožai plito iš vienos vietos į kitą ("kultūrinė„kultūrinė difuzija"difuzija“). Kiti etnologai teigė, kad skirtingos grupės galėjo panašius tikėjimus ir religines praktikas sukurti savarankiškai. Dalis tų, kurie teigė, jog panašūs kultūriniai bruožai sukuriami savarankiškai, pvz., [[Lewis Henry Morgan]], darė prielaidą, kad panašumai reiškia, jog skirtingos grupės praėjo tas pačias kultūrinės evoliucijos pakopas.

Nors XIX a. etnologai manė, kad "kultūrinės„kultūrinės difuzijos"difuzijos“ ir "savarankiško„savarankiško sukūrimo"sukūrimo“ teorijos yra nesuderinamos, daugelis etnografų greitai priėjo sutarimo, kad vyksta abu procesai, ir abu jie prisideda prie tarpkultūrinių panašumų. Tačiau etnografai taip pat pastebėjo, kad daugelis šių panašumų yra menami, dirbtini, o kultūriniai bruožai sklindantys difuziškai dažnai pakeičia savo prasmę ir funkcijas pereidami iš vienos visuomenės į kitą. Atitinkamai šie antropologai mažiau domėjosi kultūrų lyginimais, apibendrinimais apie žmogaus prigimtį ar universalių kultūrų vystymosi dėsnių kūrimu, o stengėsi suprasti atskiras kultūras. Šie etnografai ir jų pasekėjai iškėlė "„[[kultūrinis reliatyvizmas|kultūrinio reliatyvizmo]]"“ idėją, požiūrį, kad kito asmens pažiūras ir elgesį galima suprasti tik kultūros, kurioje jis gyvena, kontekste.

XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija [[Europa|Europoje]] ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos "socialinė„socialinė antropologija"antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į "socialinę„socialinę struktūrą"struktūrą“, t.y. koks yra santykis tarp [[Socialinis vaidmuo|socialinio vaidmens]] (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių [[Institucija|institucijų]] (pvz., [[religijos antropologija]], [[ekonominė antropologija]], [[politinė antropologija]]). Amerikos "kultūrinė„kultūrinė antropologija"antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač [[simbolis|simbolinėmis]] formomis (pvz., [[menas]] ir [[mitas|mitai]]). Šiuo metu kultūrinės antropologijos mokslininkai remiasi abiem tradicijomis.