Demokratija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Demokratija''' ([[Graikų kalba{{gr|gr.]] ''δῆμος''}} 'liaudis' + ''κρατῶ'' 'valdau') reiškia– [[valdymo formąforma]], kuriojekai visivisa piliečiaivaldžia turikyla teisęiš dalyvauti[[pilietis|piliečių]] šalies valdymevalios, skirtingai[[įstatymų nuoleidyba|įstatymus valdymoleidžia]] formos,laisvais kuriojeir tokiareguliariais teisėrinkimais priklausorenkami vienaitautos klaseiatstovai, išskirtineio grupeivaldo arbapagal autokratuikonstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti [[vyriausybė]],<ref name="vle">{{VLE|4|||[https://www.vle.lt/Straipsnis/demokratija-64234 ŠiąDemokratija]}}</ref> teisęPiliečių piliečiaivalia įgyvendinaįgyvendinama tiesiogiai [[Referendumas|referendumuose]] ir [[plebiscitas|plebiscituose]] arba per savo išrinktus atstovus. Nors ir nėra tikslaus, visuotinai priimtino demokratijos apibrėžimo,<ref>[http://www.economist.com/markets/rankings/displaystory.cfm?story_id=8908438 Liberty and justice for some] at [[The Economist|Economist.com]]</ref>, [[lygybė]] ir [[laisvė]] nuo seniausių laikų išskiriami kaip demokratijai svarbios savybės.<ref name="AristotlePol1317b">{{cite web|url=http://www.perseus.tufts.edu/hopper/text?doc=Perseus%3Atext%3A1999.01.0058%3Abook%3D6%3Asection%3D1317b |title=Aristotle, Politics.1317b (Book 6, Part II) |publisher=Perseus.tufts.edu |date= |accessdate=2010-08-22}}</ref> Šie principai realizuojami per visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises (pvz., balsavimo ar kandidatavimo prasme).

Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra demokratija yra labai įvairus, dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos [[Liberali demokratija|liberaliosiomis demokratijomis]].

[[XIX amžius|XIX a.]] demokratija tampa įtakinga politine idėja, [[XX amžius|XX a.]] pr.  – ji virsta politine realybe, [[XX amžius|XX a.]] vid. tampa geopolitine realybe, [[XX amžius|XX a.]] pb.  – tai universali politinio sutvarkymo paradigma.

Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje, [[Australija|Australijoje]], [[Kanada|Kanadoje]], [[Naujoji Zelandija|N. Zelandijoje]], [[Japonija|Japonijoje]] ir [[JAV]]. Be to, per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsirandaatsirado Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje, taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.

Masinės atstovaujamosios demokratijos vystymasis yra stipriai susijęs su ekonominiu vystymusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu, kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje [[Europa|Europos]] šalių ir [[JAV]], bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.

Atėnų demokratijoje buvo ir gana kontroversiškų aspektų, pavyzdžiui, piliečių teisė ištremti tuos piliečius, kurie buvo laikomi pavojingais demokratijai (ostrakizmas). [[Antika|Antikos]] filosofas Aristotelis demokratijos sąvoką vartoja negatyvia prasme, apibūdindamas prasčiokų valdžią ir vietoje jos propaguoja tam tikrą demokratijos ir oligarchijos mišinį  – politėją.

[[Romos respublika|Romos respublikoje]], kol ji nebuvo laikui bėgant palaipsniui pakeista [[principatas|principatu]] taip pat buvo įgyvendinti tam tikri demokratijos elementai, remiantis laisvų piliečių [[lygiateisiškums|lygiateisiškumo]] idėja. Istoriškai svarbesnis buvo [[Roma|Romos]] įnašas buvo teisinės valstybės koncepcijos sukūrimas, kuri yra svarbi šiuolaikinės demokratijos sampratos dalis.

Mūsų laikais klasikinė demokratija dažnai buvo pernelyg idealizuojama, klaidingai suprantama dėl politinio žodyno modernizavimo. Tokio tipo demokratija buvo galima tik nedidelėje valstybėje, kur liaudis buvo politiškai apšviesta ir buvo apribota, nes dauguma gyventojų buvo vergai ir nepiliečiai. Antikinėje demokratijoje yra tik horizontali demokratijos ašis  – lygybė be vertikalios  – individo laisvės, kurią vėliau suteikė [[liberalizmas]]. Antikinė demokratija neteikė reikšmės valdžios apribojimui, neskyrė valstybės ir piliečių, neišskyrė profesionalių politikų. Dalyvavimas valdžios vykdyme neimplikuoja individo laisvės. Vyravo individualizmo dvasia, bet ne modernios individo laisvės. Nebuvo skirtumo tarp viešosios ir privačiosios sferų (ji iš viso nebuvo pripažįstama).

Per ankstyvųjų [[Italija|Italijos]] miestų respublikų egzistavimą ir [[Viduramžiai|Viduramžius]] išsivystė svarbios moderniai Vakarų demokratijai svarbios idėjos, tokios kaip atstovavimas. [[Tomas Akvinietis]] ir Bodinas[[Žanas Bodenas]] kėlė valdžios apribojimo idėjas, teigdami, kad valdžios galia yra ribojama moralinių įstatymų, papročių.

Didelę reikšmę demokratijos sampratos raidai turėjo prigimtinių teisių idėja (dabar dažniausiai vadinama žmogaus teisėmis). Remiantis šia idėja prieita prie išvados, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises. Tai sekė sutarties idėja, tai kad valdantieji ir valdomieji tarpusavyje susiję abipusiais įsipareigojimais. Jei valdovas nevykdydavo savo pareigų arba ribojo prigimtines teises, liaudis galėjo atsiimti suverenitetą. Ši idėja, suformuluota '[[John Locke'|Džono Loko]], stipriai darė įtaką britų [[parlamentinė demokratija|parlamentinei demokratijai]] ir, taip kaip apibrėžta socialinės[[Žanas sutartiesŽakas teorijojeRuso|Žano (JeanŽako JacquesRuso]] Rousseau)socialinės sutarties teorijoje, padėjo filosofiškai pagrįsti Amerikos ir [[Prancūzijos revoliucija|Prancūzijos revoliucijas]].

XVIII a. Monteskje[[Šarlis įvedaMonteskjė]] įvedė „valdžių padalijimo“ sampratą.

Tai klasikinė liberalioji samprata, susiformavusi XIX a. I p. utilitaristų Madisono (Madison), Bentamo (Bentham), Milio (Mill) teoriniuose darbuose. Jų teorija daug kuo panaši į antikinį demokratijos supratimą, Madisonas antikinę demokratiją vertino kritiškai, nes ji buvo nesuderinama su asmens saugumu, nuosavybės teisėmis. Pagrindinė tezė  – demokratija reiškia atsakingą valdymą (responsible government). Propaguojama valdžių atskyrimo idėja.

Tiesioginė demokratija  – kai už visus galiojančių įstatymų pakeitimus balsuoja visi rinkimų teisę turintys piliečiai. Iki šių dienų tokia demokratijos forma tebėra utopinė, kadangi visiems valstybės piliečiams būtina domėtis visais valstybėje sprendžiamais klausimais (kol kas tai neįmanoma net techniškai).

Atstovaujamoji demokratija - – kai rinkimų teisę turintys piliečiai išrenka atstovus, kurių pažiūros maksimaliai atitinka daugumos piliečių pažiūras. Šie atstovai balsuoja už visus galiojančių įstatymų pakeitimus. Tai techniškai įmanoma demokratijos forma, tačiau turinti begalę trūkumų:

Šiuolaikinė demokratija yra visų pirma atstovaujamoji demokratija, nors taikomos ir tam tikros tiesioginės demokratijos formos  – referendumai, plebiscitai, piliečių apklausos. Tačiau skirtingų demokratinėmis laikomų šalių patirtis skirtinga  – vienur [[Referendumas|referendumai]] valstybės lygmeniu nerengiami ([[JAV]] referendumai gali būti rengiami tik valstijų arba dar žemesniame lygmenyje), kitur rengiami labai dažnai ([[Šveicarija]]).

Šiuolaikinė Vakarų demokratija dažnai vadinama liberaliąja demokratija. Panašiai bando derinti liberalizmą ir demokratiją Dahl'asDahl’as. Demokratijos požymiai pagal Dahl'ą ([[poliarchija]]):

* [[Rinkimai]] (sąžiningi, laisvi, dažni, taikingi).

* [[Rinkimų teisė|Rinkimų teisę]] turi turėti visi suaugę piliečiai.