Lorenzo Ghiberti: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 38:
L. Giberčio motina Mona Fjorė 1370 m. ištekėjo už Čionės Giberčio ir jie gyveno [[Pelagas|Pelago]] miestelyje prie Florencijos. Jo motina paliko vyrą, kažkuriuo metu persikėlė į Florenciją, kur gyveno su vietos auksakaliu Bartolu di Mikele. Manoma, kad Lorencas Gibertis tikriausiai gimė apie 1378 m. Pelage. Nėra tikra, kas buvo Lorenco tėvu. Jo vaikystė praėjo Bartolo di Mikelės namuose, kuris jį apmokė auksakalystės. Po Čionės Giberčio mirties 1406 m. motina ištekėjo už Bartolo. Lorencas taip pat buvo apmokytas tapybos ir savo autobiografijoje mini, kad 1400 m. vyko dirbti į [[Pezaras|Pezarą]]. 1401 m. Florencijoje buvo paskelbtas konkursas sukurti [[Šv. Jono baptisterija|Šv. Jono baptisterijos]] bronzines duris. Lorencas Gibertis pateikė savo kandidatūrą. Jo konkursinė bronzinė panelė, vaizduojanti [[Izaokas|Izaoko]] paaukojimą, išliko. Vienu iš konkurentų dėl užsakymo buvo [[Bruneleskis|F. Bruneleskis]], kurio konkursinis darbas irgi išliko. 1402 m. komisija pripažino Gibertį konkurso nugalėtoju. Tai buvo labai prestižiškas ir gerai apmokamas užsakymas jaunam auksakaliui. Sutartis buvo pasirašyta 1403 m. Realius darbus ties durimis Gibertis pradėjo 1407 m. ir užtruko iki 1424 m.
Nuo 1412 iki 1416 m. Gibertis kūrė Šv. Jono Krikštytojo statulą vienai [[Orsanmichele]] bažnyčios išorinių nišų Florencijos importuotos vilnos perdirbėjų gildijos užsakymu. Tai buvo didžiausia bronzinė statula Florencijos istorijoje tuo metu. Joje galima pažinti tiek klasikinius, tiek gotikinius motyvus. Maždaug tuo metu Gibertis vedė Marsiliją, vilnos audėjo dukterį. Jam gimė du sūnūs: Tomasas 1417 m. ir Vitorijas 1418 m., kurie padėjo tėvui jo darbuose. 1419–21 m. Gibertis atliko Šv. Mato statulą Florencijos bankininkų gildijos užsakymu Orsanmichele bažnyčiai. 1417–27 m. laikotarpiu Gibertis dirbo ties reljefinėmis panelėmis [[Sienos katedra|Sienos katedros]] krikštyklai dekoruoti. Prie šio projekto dirbo [[Donatelas]] ir [[Jakopas dela Kverča]]. 1419 m., kai Florencijoje viešėjo [[popiežius Martynas V]], Gibertis
1425 m. L. Gibertis gavo užsakymą antroms Šv. Jono baptisterijos durims sukurti. Šios durys tapo garsiausiu jo kūriniu. Jas vėliau [[Mikelandželas]] praminė [[Rojaus vartai (Gibertis)|„Rojaus vartais“]]. Darbas ties šiomis durimis užtruko iki 1452 m. Gali būti, kad Gibertis buvo sutikęs [[Leon Battista Alberti|Leoną Batistą Albertį]] ir rėmėsi, ar pats įtakojo šiojo meninius principus, išdėstytus Alberčio 1435 m. knygoje ''De pictura''. Gibertis turėjo dideles dirbtuves Florencijoje. Su jomis buvo susiję [[Donatelas]], [[Paolas Učelas]], [[Michelozzo]], [[Benocas Gocolis]]. Gibertis sukūrė rėmą [[Fra Angelico|Fra Andželiko]] ''Linaiuoli'' altoriniam paveikslui. Apie 1447 m. Gibertis pradėjo rašyti ''I Commentarii'' (nebaigti) − trijų knygų apmąstymus apie meną ir jo istoriją. Jose apžvelgė klasikinį (antikinį) meną ir XIII−XIV a. Florencijos ir Sienos mokyklų dailę, bei šiek tiek aprašė savo paties gyvenimą ir šis veikalas gali būti laikomas pačia anksčiausiai žinoma menininko [[autobiografija]]. Gyvenimo metu Gibertis buvo labai gerai apmokamas menininkas. Lorencas Gibertis mirė [[1455]] m. [[gruodžio 1]] d. Florencijoje. Palaidotas [[Šv. Kryžiaus bazilika|Šv. Kryžiaus bazilikoje]]. Garsiausiu jo kūriniu laikomos rytinės Šv. Jono baptisterijos durys, sukurtos 1425–1452 m. laikotapiu ir populiariai vadinamos „Rojaus vartais“ (pagal Mikelandželo apibūdinimą). Šių durų panelės yra išardytos ir perkeltos į [[Santa Maria del Fiore]] katedros meno muziejų. Jų fragmentuose vaizduojamos [[Senasis Testamentas|Senojo Testamento]] istorijos. Anksčiau Giberčio sukurtos šiaurinės baptisterijos durys yra originalioje jų vietoje, Šv. Jono baptisterijoje. Jose vaizduojamos [[Naujasis Testamentas|Naujojo Testamento]] istorijos.
| |||