Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1800]] m. gaisras vėl apnaikino pastatą. Po gaisro restauruota šventovė iki šių laikų beveik nebepakito. [[1808]]–[[1864]] m. bažnyčia priklausė vienuoliams augustinams. Bažnyčia ir vienuolynas [[1812]] m. apiplėšti, jų vidus nuniokotas. [[1820]]–[[1835]] m. veikė parapinė mokykla. Caro valdžia, nesuderinusi su [[Vatikanas|Vatikanu]], [[1864]] m. į bažnyčią iš Varnių perkėlė [[Telšiai|Telšių]] (Žemaičių) vyskupijos [[katedra|katedrą]]. Popiežius tik [[1884]] m. oficialiai pripažino perkėlimą.

 

 

[[1887]] m. iš [[Gardino gubernija|Gardino gubernijos]] kilęs architektas [[Florianas Vyganovskis]] parengė katedros rekonstrukcijos projektą. Pagal jį numatyta pastatyti du 113 m aukščio pagrindinio fasado bokštus. Projektas tik iš dalies įgyvendintas. Apsidės gale, iš lauko pusės įrengtas įėjimas į vyskupų kriptą ir viršuje [[XVIII a.]] pr. freskos pritaisytas medinis stogelis. Rekonstrukcijai vadovavo architektas [[Georgas Verneris]]. Pagal [[Ustinas Golinevičius|Ustino Golinevičiaus]] projektą [[1879]]–[[1884]] m. padidintas vargonų choras, pastatyti meistro Juozapo Radavičiaus vargonai.

Ypač vertingi yra zakristijos pirmo ir antro aukštų krištoliniai skliautai (XV a. pabaiga). Tai vėlyvosios gotikos dekoratyvi konstrukcija, kurios išmūrijimas kiekvienam statytojui būdavo aukščiausios meistrystės liudijimas. Tai vieni plačiausių skliautų Europoje.

 

 

Bažnyčios interjere dominuoja vėlyvojo baroko septynių altorių ir sakyklos ansamblis (architektas Karolis iš Skarulių, skulptorius Tomas Podgaiskis), pastatytas 1775-1784 m. Tarp jų išsiskiria Didysis altorius su Nukryžiuotuoju ir apaštalų skulptūromis. Itin vertingas XVII a. IV ketv. medinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius su paveikslais.